Hipnoterapeutas: „Ligų priežastys – mūsų viduje“

Manote, kad mūsų sveikatą labiausiai lemia vidinė būsena? O kaipgi gyvenimo būdas: mityba, fizinis aktyvumas ir pan.?

Be abejo, sveika gyvensena yra svarbu. Tačiau vidinė būsena, emocijos mūsų organizmui turi ypatingos svarbos. Nuo itin stiprių emocijų – didelio išgąsčio, įniršio, susijaudinimo – galime netgi akimirksniu numirti. Vidinės būsenos ne tik sargdina. Jos sendina, atima energiją, daro mus nelaimingus. Labai aiškiai tai patyriau gyvendamas Anglijoje.

Pažiūrėkime į vaikus. Jei jie yra stipriai įsijautę į žaidimą, neprišauksime nei valgyti, nei miegoti. Bet tik pamėginkime tą žaidimą iš jų atimti, kaipmat išgaruoja visas džiaugsmas, visa energija. Taip pat ir suaugusiesiems.

Pavyzdžiui, Londonas didžiulis, triukšmingas ir gana užterštas miestas. Regis, sąlygos sveikatai ne pačios idealiausios, tačiau jame gyvenantys garbaus amžiaus žmonės stebina gyvybingumu. Automobilių skleidžiamuose teršaluose skendinčiose gatvėse jie plačiai šypsodamiesi bėgioja krosą. Paskui užsukę į kavinukę išgeria ryto kavos ir pasineria į įvairias mėgstamas veiklas. Tie žmonės atrodo laimingi, energingi ir visai neseni.

Pas mus senjorai daugelyje vietovių kvėpuoja daug švaresniu oru ir netgi maistą valgo natūralesnį, bet gana dažnai atrodo prislėgti amžiaus naštos, nuolat sergantys, viskuo nepatenkinti. Panašūs pavyzdžiai akivaizdžiai įrodo, kad mūsų sveikatos ir geros savijautos esmė yra kažkur giliau.

O kas tiksliau yra ten, „giliau“?..

Giliau yra mūsų jausmai, emocijos. Iš tiesų pagrindinę energiją ir sveikatą gauname ne iš maisto, o iš veiklos, kuri mus džiugina. Pažiūrėkime į vaikus. Jei jie yra stipriai įsijautę į įdomų žaidimą, neprišauksime nei valgyti, nei miegoti. Jie laimingi, tiesiog trykšta energija. Bet tik pamėginkime tą džiuginantį žaidimą iš jų atimti, kaipmat išgaruoja ir visas džiaugsmas, ir visa energija. Taip pat ir suaugusiesiems. Jei iš tiesų veikiame tai, kas patinka, ir jaučiame vidaus harmoniją, prie mūsų nekibs jokios sunkios ligos. Gana dažnai liga būna ženklas, kad kažką gyvenime darome ne taip, pasukome ne tuo keliu.

Ką tokiu atveju daryti?

Pirmiausia sustoti ir atidžiau įsiklausyti į save. Mūsų vidus visada žino tiesą, tik mes paprastai savo dėmesį būname sutelkę į išorinius dalykus ir tas vidaus balsas lieka neišgirstas. Kuo labiau pažinsime save, atidžiau įsiklausysime į savo vidinius pojūčius, tuo jautriau reaguojame. Aš pats nuolat stebiu savo organizmo reakcijas. Pastaruoju metu pastebėjau: jei tik žengiu žingsnį ne ten, kur reikia, iškart trinka sveikata. Tas netinkamas žingsnis transfromuojasi į kokį nors lengvą fizinį negalavimą. Man tai tarsi pavojaus lemputė, kad reikia atidžiau pasigilinti į savo elgseną ir kažką keisti.

Vadinasi, smulkūs negalavimai mums padeda geriau funkcionuoti?

Visi baiminasi, kad jei nustos daryti, iškris iš gyvenimo ritmo. Bet tai netiesa. Buvimo ir darymo ciklas yra natūraliai padiktuotas gamtos, o nuolatinis darymas yra nenatūrali būsena, kuri kelia stresą, įtampą, ligas.

Tikrai taip. Veikimo principas panašus kaip automobilyje. Jame yra įtaisytos tam tikros lemutės. Užsidegusios jos perspėja apie artėjantį pavojų. Galbūt trūksta tepalo ar aušinimo skysčio. Jei į šiuos signalus atkreipsime dėmesį, pripilsime trūkstamų skysčių ir pan., pavojaus nebeliks ir galėsime sklandžiai keliauti toliau. Jei šių lempučių nepaisysime, gali ištikti labai rimta bėda, tarkim, sugesti variklis. Panašiai ir su mūsų kūnu. Koks nors nepavojingas peršalimas skatina sulėtinti tempą ir susimąstyti. Jei būsime pakankamai sąmoningi, sustosime, aiškinsimės priežastį ir stengsimės ją panaikinti. Antraip negalavimas gali skverbtis gilyn ir virsti rimtu pavojumi tiek sveikatai, tiek visai gerovei.

Stebėti organizmo siunčiamus signalus... Ir tai yra viskas, ko reikia, kad gyventume sveiki ir laimingi?

Iš esmės taip. Tačiau daugelis žmonių tuo jokiu būdu nepatikės, nes viskas atrodo pernelyg paprasta. Kažkada ir man pačiam taip atrodė. Tarkim, buvo metas, kai eksperimentavau su mityba, domėjausi įvairiomis teorijomis. Tuo metu atrodė, kad sveikatai palankus maistas turi būti kažkoks išskirtinis. Kurį laiką buvau vegetaras, paskui veganas, galiausiai tapau žaliavalgiu. Pastarasis mitybos būdas mano organizmui kėlė diskomfortą. Būdavo, žiemą atsikeliu ryte, organizmas reikalauja kažko šilto, o aš plaku žalią kokteilį, nuo kurio tampa dar šalčiau. Galiausiai vieną dieną supratau, kad taip elgdamasis prieštarauju savo organizmui. Tądien išgėriau puodelį šiltos arbatos, sukrimtau plytelę šokolado ir iškart sušilau, plūstelėjo energija, pajutau gyvenimo džiaugsmą. Ir tada pasakiau sau, kad nuo šiol valgysiu tik tai, ko reikalauja mano kūnas. Ir gyventi tapo taip paprasta... Mūsų organizmas labai išmintingas. Kiekvienas organas, kiekviena ląstelė turi savą sąmonę ir nereikia jiems nieko primesti dirbtinai.

Šis įsiklausymas į save turėtų vyrauti visose gyvenimo srityse, tiesa?

Be abejo. Dėl to, kad ignoruoja vidinius poreikius, žmonės patiria be galo daug beprasmio streso. Visa mūsų vakarietiška kultūra yra orientuota į darymą. Mums peršama pasaulėžiūra, skatinanti būti aktyvius visur ir visada. Ir netgi tada, kai vos velkame kojas, o mūsų organizmas šaukte šaukia „Sustok, pabūk ramiai!“, lekiame, bėgame, nors Visata siunčia visokiausius aiškius ženklus, kurie sako, kad dabar laikas nieko nedaryti. Reikia tiesiog pabūti. Visoje gamtoje yra cikliškumas. Vasarą viskas auga, žaliuoja. Žiemą gamta ilsisi. Tas pats ir mūsų gyvenime. Kiekvienas turime savą ciklą ir privalome į jį reaguoti.

O kaip pajusti, kada tavo gyvenime vasara (t. y. darymo laikas), o kada žiema (buvimo laikas)?

Tiesiog atlieki veiksmą ir klausaisi vidaus: kaip jautiesi, ar tikrai nori jį atlikti. Jei reikalai nesiklosto, viskas stringa, sustoji, pailsi, paskui galbūt viską padarysi vienu įkvėpimu, beveik be jokių pastangų. Gal dabar tavo gyvenime yra žiema ir reikia tiesiog būti, kaupti jėgas. Kai tai suvoki, į gyvenimą ateina ramybė ir harmonija.

Gaila, bet labai mažai žmonių taip gyvena. Visi baiminasi, kad jei nustos daryti, iškris iš gyvenimo ritmo. Bet tai netiesa. Buvimo ir darymo ciklas yra natūraliai padiktuotas gamtos, o nuolatinis darymas yra nenatūrali būsena, kuri kelia stresą, įtampą, ligas. Bet to mums niekas nepaaiškins. Tai turime pajusti. Kai pradėsime gyventi pagal buvimo ir darymo ciklą, imsime jausti savo kūną ir jis pasakys, kokį reikia žengti žingsnį.

Intuityviojo gydymo metodiką taip pat sukūrėte vadovaudamasis pojūčiais, organizmo reakcijomis?

Ši metodika gimė iš noro geriau pažinti save ir išspręsti tam tikras problemas. Kažkada turėjau gana didelių bėdų dėl sveikatos. Perspektyva būti priklausomam nuo vaistų nežavėjo, tad ėmiau ieškoti alternatyvų, domėtis, kaip pats galėčiau tapti sveikesnis. Ilgainiui asmeninės paieškos peraugo į daug gilesnes įvairių sveikatingumo metodikų, energinių praktikų studijas. Jos tęsėsi ištisą dešimtmetį. Taip kaupdamas patirtį ir žinias pamažu dėliojausi savą suvokimą. Galiausiai atradau kvantinę fiziką. Šios srities informacija atvėrė naują langą. Iš visų sukauptų žinių ir patirties man išsikristalizavo viena aiški išvada: mus gydanti energija yra viena ir universali. Galime ją vadinti „reiki“ ar dar kitaip, tai nesvarbu. Kiekvienas iš mūsų šia energija galime naudotis intuityviai. Tai suvokus pamažu ir gimė intuityviojo gydymo metodas.

Ar šis metodas gali padėti bet kuriuo atveju, kad ir kokia diagnozė?

Pirmasis principas, kuriuo vadovaujuosi padėdamas žmonėms, – nepaisau jokių diagnozių. Priežastis paprasta: kiekviena diagnozė galioja tik šią akimirką. Ji gali keistis priklausomai nuo sergančiojo minčių, poelgių ir pan.

Kiekviena diagnozė galioja tik šią akimirką. Ji gali keistis priklausomai nuo sergančiojo minčių, poelgių ir pan.

Remiantis kvantinės fizikos dėsniais, gyvename begalinių variantų erdvėje, kur viskas yra įmanoma. Mes patys renkamės, kur nukreipsime dėmesį ir kuris iš galimų variantų virs tikrove. Taigi iš esmės jokia ligos diagnozė negali būti galutinė, kol žmogus gyvas ir turi fizinį kūną. Tačiau jei norime, kad ji pasikeistų, ir patys turime keistis, daryti kažką dėl savo sveikatos. Jei žmogus ateina tik nusiteikęs, kad jį kažkas turi pagydyti, bet pats nieko nedarys, tada prognozės aiškios: jo diagnozė nesikeis. Norintys iš tikrųjų pasveikti turi suvokti, kad niekas kitas už juos jų darbų atlikti nepajėgs. Tas, kuris gydo, gali tik nukreipti reikiama linkme, pasiūlyti tam tikrus palengvinančius įrankius.

Kaip intuityvusis gydymo metodas veikia? Kokie jo esminiai principai?

Šį metodą gydymu vadinu tik formaliai. Per daugybę praktikos metų supratau, kad daugeliu atvejų žmogui gydymas net nebūtinas. Tereikia, kad jis suvoktų situaciją ir ją iki galo išjaustų. Tada natūraliai grįžtama į sveiką būvį. Gana dažnai mūsų sveikatą sutrikdo mintys ir iš jų kylančios emocijos. Taigi pagrindinis išgijimo principas – keisti mintis, požiūrį į situaciją, pasaulį.

esame labai atsakingi už tai, ką galvojame, kalbame, veikiame, kokias emocijas paleidžiame į aplinką. Jei tai suvoksime, gyventi taps paprasta.

Pavyzdžiui, žmogų kamuoja stuburo skausmai. Žinoma, kad ši sritis – tai mūsų stabilumas. Todėl dažnai toks skausmas atsiranda, kai stabilumo stokojame ar jį staiga prarandame. Tai gali būti finansai, darbas, santykiai ir pan. Taigi pirmiausia stengiuosi išsiaiškinti, kas asmens gyvenime vyko tuo tarpsniu, kai pradėjo skaudėti stuburo sritį. Priežastis visada yra, be jos gyvenime išvis niekas neįvyksta. Kai žmogus atsimena tą situaciją, jo kūnas paprastai nevalingai įsitempia. Vadinasi, ši neigiama patirtis iki šiol yra aktuali, neišgyventa ir siunčia impulsus į tam tikrus organus ar kūno sritis (šiuo atveju stuburą). Daug kartų tą pačią situaciją išgyvenant, apsivaloma ir negalavimas išnyksta. Tai panašu į siaubo filmo žiūrėjimą, kai pirmąkart jį matant labai baisu, bet penktąkart gali būti net ir juokinga.

Ar šis metodas visada duoda teigiamų rezultatų?

Ne visada. Kartais būna gilesnių, pasąmonės veikiamų situacijų, kurių taip lengvai į dienos šviesą neištrauksi. Būtent dėl to vykau į Maskvą studijuoti hipnoterapijos. Ją pasitelkiu tam tikrais sunkesniais atvejais. Per šios terapijos seansus atskleidžiama įdomiausių dalykų. Pavyzdžiui, žmogaus liga kilo ar gyvenimo nesėkmės persekioja dėl vaikystėje supykusiai mamai išsprūdusio negatyvaus leptelėjimo. Suaugusiai moteriai tai atrodė nekalta, bet vaikui ši situacija į pasąmonę įstrigo visam gyvenimui ir trukdo harmoningai gyventi, būti sveikam. Panašios patirtys man padėjo suprasti, kad esame labai atsakingi už tai, ką galvojame, kalbame, veikiame, kokias emocijas paleidžiame į aplinką. Jei tai suvoksime, gyventi taps paprasta. Ne tik mums patiems, bet ir visiems aplinkui.