Hugh Jackmanas: talento ir paprastos laimės istorija be skambių antraščių
„Norėčiau kiekvieną vakarą atsidurti namie. Pavedžioti šunį, o paskui eiti gulti. Ir žinoti, kad gretimame kambaryje miega mano vaikai, greta manęs – žmona. Tai būtų rojus.“ Taip įsivaizduoja rojų australų aktorius Hugh Jackmanas. Vyras, kurį daugybė moterų laiko gražiausiu ir seksualiausiu visoje planetoje.
Tiesa, naujame savo filme „Penas: nuotykiai Niekados šalyje“ jis visai negražus ir vaidina baisų niekšą. Tačiau Jackmano pozicijos nepakistų, net jei jis suvaidintų giltinę. O pirato Juodabarzdžio vaidmuo tikrai nenumuš vyro akcijų: filmas, sukurtas pernai, jau surinko 40 mln. JAV dolerių.
Jackmanas buvo nominuotas „Oskarui“, gavo Auksinį gaublį ir „Tony“ apdovanojimų, taigi yra geras aktorius. Auksas žiba ir pelenuose – tokią išvadą darome patyrinėję Hugh filmografiją: jis jau 15 metų vaidina superherojus „Iksmenų“ epopėjoje, nesibaido siaubiakų, komedijų, miuziklų, o rimtesnių filmų jo sąskaitoje ne taip jau daug.
Matyt, vyras neturi liguistų ambicijų, tik dorai dirba savo darbą. Jis, kaip universalus karys, moka viską: šoka, dainuoja, atlieka triukus, gali būti juokingas, dramatiškas, romantiškas. Jackmanas net jaučia pareigą fotografuotis su visais pageidaujančiais („Negaliu ignoruoti žmonių: jei ne jie – nebūtų manęs“), tik nelabai džiaugiasi, kai tai vyksta gatvėje, vaikštant su vaikais ir žmona.
Ta žmona, Deborra Lee Furness, daugumai planetos moterų – tikras galvos skausmas. Jos vis nori suprasti, kokiais afrodiziakais apkūni nejauna blondinė girdo savo gražuolį, kad šis neieško ko nors geresnio. Negana to, Hugh visiems aiškina esąs tikras laimės kūdikis, nes Deborra Lee – tobula žmona ir mama...
Hugh irgi pavyzdinis tėvas, kiek tai leidžia jo profesija. Idealios šeimos ilgesys – aktoriaus genuose: jis nori duoti vaikams tai, ko pats neturėjo. Hugh vaikystė buvo liūdnoka, nes mama metė šeimą: vyrui palikusi tris sūnus, grįžo į gimtąją Angliją. Ponas Jackmanas, didelės kompanijos auditorius, daug keliavo, atžaloms beveik neturėjo laiko, bet kažkaip protingai juos auklėjo. Aštuonmetis Hugh jau gamindavo šeimai pietus, buvo atsakingas, tvarkingas vaikas ir žinojo, kad žmones reikia mylėti. Nors tie žmonės anuomet jį badė pirštais: kur matyta, kad mama imtų ir pabėgtų!
Užaugęs Hugh baigė komunikacijos mokslus, bet vieną naktį susapnavo, kad nori būti aktorius. Ėmė studijuoti iš naujo, šiuokart vaidybos meną. Jau pats pirmas vaidmuo atnešė sėkmę, tik ne tokią, kokios debiutantas galėjo tikėtis. Seriale „Correlli“ jis vaidino trenktą kalinį, o Deborra Lee – kalėjimo psichologę.
Jackmanas ją įsimylėjo iš karto, ir iš karto prasidėjo pragaro kančios. Jo visai nejaudino meilės objekto amžius (Deborra Lee – trylika metų vyresnė). Hugh paniškai bijojo, kad jo aistros bus be atsako. Deborra Lee, Australijos megažvaigždė, tryško begaline charizma, ir nelaimingas Jackmanas įtarė, kad ją myli visi televizijos vyrai, pradedant prodiuseriu, baigiant apšvietėjo asistentais. Taigi kokie buvo jo šansai? Jokie. Vaikinas nusprendė pusę metų slėpti savo jausmus, o paskui – kas bus, tas bus. Bet ištvėrė vos dvi savaites. Ir visai pametė galvą, kai Deborra Lee sutiko už jo tekėti.
Jie susituokė 1996 m., o tada ant įsimylėjėlių pasipylė šaltas dušas. Abu norėjo vaikų. Tačiau aktorei buvo keturiasdešimt metų, ji negalėjo pastoti. Dirbtinis apvaisinimas baigėsi persileidimu, paskui tai įvyko antrą kartą. Jackmanas, gailėdamas žmonos, vis užvesdavo kalbą apie įvaikinimą, bet Deborra Lee norėjo gimdyti pati. Galiausiai pora rado kompromisą: moteris vėl mėgins išnešioti kūdikį, kartu jie pasidairys, ką galėtų įsūnyti ar įdukrinti. Kaip išaiškėjo vėliau, Jackmano karjerai tas sprendimas buvo lemtingas.
Australijoje galiojo įstatymas, kad apvaisinimo programoje dalyvaujanti šeima neturi teisės domėtis įvaikinimu. Todėl pora patraukė į Ameriką: ten viskas buvo paprasčiau. Los Andžele aptarė reikalus su teisininku įvaikinimo klausimais, paskui Jackmanas skambtelėjo savo agentui: „Sveikas, aš kurį laiką būsiu Holivude. Gal man čia atsirastų darbo?“ Agentas, tą rytą netyčia nugirdęs, kad „Iksmenai“ ieško pagrindinio vaidmens atlikėjo, atsakė: „Yra.“
Deborra Lee dar bandė vyrą atkalbėti (negi jis smuks taip žemai, kad vaidins komiksų herojų?), bet Jackmanas nutarė pamėginti ir iškart gavo vaidmenį. Vėliau žmona pripažino, kad buvo trumparegė: jei ne tas raguotas iksmenas, Hugh vargiai būtų tapęs pasauline žvaigžde.
2000 m. jie įvaikino naujagimį Oscarą, kurio gyslomis teka afrikiečių, indėnų ir dar kažkieno kraujas, po penkerių metų – Avą, pusiau meksikietę, pusiau vokietę. Išmintingoji Deborra Lee iškart iškėlė vyrui sąlygą: kad ir kokie būtų filmavimai ar cunamiai, jis negali dingti iš namų ilgiau nei dviem savaitėms. Jackmanas neprieštaravo. Jis ir pats prigalvodavo visokių ritualų, kad būtų arčiau šeimos.
Pavyzdžiui, sutartą valandą ligi šiol visi drauge pietauja: tai vyksta skaipu, bet griežtas tėvelis budriai stebi, kaip vaikai valgo ir ar sudeda lėkštes į indaplovę. Dažnai tie vaikai būna su juo filmavimo aikštelėse. O per vieną Heloviną siuvėjai padovanojo Oscarui odinį kostiumą – tikrą jo tėtuko (Ernio) kostiumo kopiją, ir abu pasipuošę ėjo per namus kaulydami saldumynų. Galima įsivaizduoti, kaip nustėrdavo taikūs čiabuviai, pamatę ant slenksčio patį tikriausią iksmeną Jackmaną.
Beveik galima sakyti, kad jie gyvena penkiese – Hugh šeima ir iksmenas. Kadangi lemtingas fantastinis serialas tęsiasi kaip šleifas, o 90 proc. triukų Jackmanas atlieka pats, jis visada turi būti idealios sportinės formos.
Beveik galima sakyti, kad jie gyvena penkiese – Hugh šeima ir iksmenas. Kadangi lemtingas fantastinis serialas tęsiasi kaip šleifas, o 90 proc. triukų Jackmanas atlieka pats, jis visada turi būti idealios sportinės formos. Tad daugybę metų vyras laikosi griežtos dietos, maitinasi konkrečiu laiku šešiskart per dieną ir keliasi ketvirtą nakties, kad spėtų į pirmą treniruotę. Jokių vakarinių pasilinksminimų, jokio alkoholio.
Tiesa, aktoriaus treneris, imtynininkas Dwayne’as Johnsonas (septynias dienas badmiriaujantis, o aštuntą – sukertantis kalną picų), nėra žvėris ir kartais leidžia atsipalaiduoti, tačiau Hugh – jau 47-eri, ir net taurė vyno ar gimtadienio tortas nepraeina be pasekmių. O Deborra Lee traukia vyrą kankinį per dantį: „Mesk tą sportą! Juk mūsų vedybų sutartyje parašyta, kad aš visada turiu atrodyti geriau už tave.“
Žurnalistams (ypač televizijos) Jackmanas – neįkainojamas: temperamentingas, atviras, sąmojingas, galintis ekspromtu parepuoti ar sudainuoti su simfoniniu orkestru. Bet iš pokalbio su juo sunku parašyti skambią antraštę. Hugh neturi meilužių, nepriklauso elitiniams klubams, nekolekcionuoja sportinių automobilių, o apie savo „Audi Q7“ sako, kad ta mašina – patogi vaikams.
Paparacų jis irgi nedžiugina. Hugh nuotraukos su nudriskusiais džinsais kelia ne euforiją, o logišką klausimą: kur tas vyras deda pinigus, jei neturi padorių kelnių (net Deborra Lee kartais neapsikenčia: „Nudėsiu, jei kam nors pameluosi, kad tavo stilių formuoju aš!“)?
Desperatiškos spaudos pastangos Jackmanui inkriminuoti kokią nors nuodėmę mikliai subliūkšta. Aktorius turi tik vieną problemą, išties vertą dėmesio: per pastaruosius porą metų jis jau keliskart operuotas dėl odos vėžio. To fakto vyras neslepia – priešingai, nuolat visus ragina teptis apsauginiu kremu ir tikrintis apgamus.
Jackmanas – bene vienintelis aktorius, galintis be perstojo kalbėti apie šeimą. Ava – motinos kopija: gyva, atvira, su visais randa bendrą kalbą; ir jei iki pusryčių mergaitei liepta padaryti tris gerus darbus, ji padaro penkis. Oscaras tėvo liepimu dirba savanoriu – tvarko želdinius ir gali išvardyti visus Centrinio parko medžius. Na, o Deborra Lee – jo laimingoji korta.
Kartais Jackmanas mėgina išaiškinti, kodėl taip yra, bet dažniau numoja ranka: „Pabendraukite pusvalandį su ja ir įsimylėsite visam gyvenimui.“ Paklaustas, kokiomis dovanomis lepina žmoną, Hugh sukikena: „Pasakau jai, kad grįšiu rytoj, o grįžtu šiandien. Iš anksto užsakau staliuką kokioje nors jaukioje vietoje ir, kol vaikai sėdi mokykloje, mes turime kelias valandas sau.“
Keista, kad jie nevadinami idealiausia Holivudo pora. Gal trukdo tai, kad Jackmanai gyvena Sidnėjuje? O gal niekas tiesiog netiki, kad laimė gali būti visai paprasta, nepavaldi kino standartams?