Į Australiją su vyru diplomatu išsikrausčiusi Nida Degutienė: „Juokauju, kad šią šalį sau išsvajojau“

„Aš juokauju, kad Australiją sau išsvajojau. Apskritai pastebiu, kad mane gyvenime veda kažkas, it kokia Dievo ranka – atsiduriu ten, kur labai norisi, kur svajojau. Taip ir su Australija – ji visuomet buvo mano svajonių šalis ir nors nieko specialiai nedariau, kad ten atsidurčiau, matyt, kažkas susidėlioja žvaigždėse taip, kaip ir norėjosi“, – portalui Žmonės.lt besišypsodama sako pašnekovė. 

Portalui Žmonės.lt N.Degutienė sutiko papasakoti apie ambasadoriaus žmonos gyvenimą, Izraelyje sustiprėjusią meilę Australijai, planus šioje šalyje ir nuolatinius bandymus išlaikyti balansą tarp darbo ir hobio. 

Nida, prieš septynerius metus su vyru sugrįžote iš Izraelio. Kokia nuotaika jus lydėjo vykstant į dar vieną nuotykį, tik šįkart į Australiją?

Pasikeitimai gyvenime man labai patinka, tad ir į šį nuotykį žvelgiau optimistiškai. Žinoma, tai nėra visiškai netikėtai iš dangaus nukritęs dalykas. Kai esi diplomato žmona, tie pasikeitimai anksčiau ar vėliau ateina, tai – privaloma tokio gyvenimo dalis, tad viskam būni pasiruošęs. Tiesa, šįkart labai nudžiugau – Australija man labai patraukli šalis (šypsosi).

Iš kur tas optimistiškas polinkis skanauti gyvenimą pilnais šaukštais? Daugeliui permainos keltų baimę, o ypač, kai turite tiek veiklų Lietuvoje…

Net nežinau, kur tų optimizmo šaknų reikėtų ieškoti, tai – tikriausiai yra genuose (juokiasi). Aš esu optimistiškos mamos vaikas. Būna net dabar, kai žiūriu į ją ir galvoju, iš kur tiek optimizmo? Norėčiau būti tokia, kaip ji, kai sulauksiu jos amžiaus (šypsosi). Juk gyvenime visada galima matyti arba pusiau pilnas stiklines, arba pusiau tuščias, tai renkuosi pirmąjį variantą. O ir man sunku įsivaizduoti, kaip galimybė pagyventi svečioje šalyje, gali nuteikti blogai, o ypač Australijoje (juokiasi). 

Jūsų vyras tapo pirmuoju paskirtuoju Lietuvos ambasadoriumi Australijoje. Kaip dėl to jaučiatės? Juk su šia garbe ateina ir didelė atsakomybė.

Labai didžiuojuosi savo vyru, kad būtent jam yra patikėta patiesti pamatus tarp Lietuvos ir Australijos diplomatinių atstovybių. Galbūt nereikėtų taip sakyti apie mylimą žmogų, bet, kadangi aš jį gerai pažįstu, tai pasakysiu – manau, kad jis yra geriausias kandidatas sukurti pirmajai Lietuvos ambasadai Australijoje. Jis turi optimistinį požiūrį ir spinduliuoja didžiule meile Lietuvai bei savo profesijai. Manau, kad jis atliks darbą geriausiai, kaip tik yra įmanoma.

Minėjote, kad Australija – jums labai patraukli šalis. Iš kur kilo ta meilė?

Nežinau… Australijoje esu praleidusi vos porą savaičių, bet to užteko, kad dar labiau ją pamilčiau. Tikiu, kad daugelis žmonių pasvajoja apie šią šalį – ta egzotika, klimatas, gamta… Ne išimtis ir aš – tikrai apie Australiją svajojau.

Iš tiesų, Australija visada buvo įrašyta į mano svajonių šalių sąrašą, kuriame, šalia jos, viršuje puikuojasi ir Japonija bei Naujoji Zelandija. Nepaisant to, kad aktyviai keliaudavome po pasaulį, šiose šalyse sąmoningai vengdavau apsilankyti – jomis norėjau pasimėgauti kaip desertu, kai jau būsiu nemažai apkeliavusi. Japoniją jau esu aplankiusi, Australiją – irgi, tik dabar jau turėsiu garbės pabūti joje ilgiau. Gera žinia, kad ir Naujoji Zelandija nuo Australijos yra visai netoli. Viskas gyvenime susiklosto taip, kaip reikia (šypsosi).

Australija – dar viena laikina stotelė, o gal jau žadate šią šalį visam laikui vadinti namais?

Ne, nemanau, kad liksime joje visam laikui. Džiaugiuosi, kad man pasisekė keliose šalyse pagyventi ilgiau nei porą metų, tad su tuo ateina ir daug suvokimų. Kai esi jaunas, nesukrovęs daug bagažo gimtojoje šalyje, tas persikraustymas svetur atrodo labai viliojantis. Visgi kai ilgiau pagyveni kitose šalyse, supranti, kad visur gyvenimas yra panašus – kyla iššūkiai, atsiranda problemos, buitis. Kelių savaičių ar mėnesių atostogos ir nuolatinis gyvenimas – du skirtingi dalykai (šypsosi).

Be to, bėgant metams supratau ir tai, kad namai, savo aplinka, sava žemė man teikia džiaugsmą. Jau nesinori ieškoti nuotykių ir viską pradėti nuo nulio. Viskam yra savas laikas. Dabar vykstame su misija ir keletą metų praleisime Australijoje. Tikrai pasisekė, kad turime tokią galimybę.

Pastaruosius dvejus metus Australija dėl pandemijos kone visai užsidarė nuo pasaulio. Kokios sąlygos jus pasitiko šioje šalyje? Ar nuvykę ten patekote į karantiną?

Taip. Australijoje mus pasitiko karantinas, truksiantis 15 dienų. Šioje šalyje atvykėliams iš kitų valstybių negalima išvykti į kitus miestus, tai dvi savaites leidžiame Melburne. O po to, jau bus galima pervažiuoti į kitą valstiją – vyksime į Kanberą.

Australijos karantinas nėra nė kiek panašus į lietuviškąjį. Mes čia, Lietuvoje, visi galvojame, kad mus uždarė, kad negalima to ar ano, bet juk net ir esant karantine mums leidžia išeiti pasivaikščioti nedideliu atstumu nuo namų.

Į Australiją jau kurį laiką negali atvykti net jos piliečiai. Kai kurie jau antrus metus leidžia užstrigę kitose šalyse.

O ten viskas kitaip – karantiną Australijoje atvykėliai leidžia viešbučio kambariuose, iš kurio dvi savaites negalima iškišti nė nosies. Net nėra kalbos apie išėjimą į kiemą, trumpą pasivaikščiojimą – net maistą atneša prie durų ir palieka. Įsivaizduokite, reikia suskaičiuoti iki 30-ies, kad būtų galima atidaryti duris pasiimti savo maisto paketą. Negali būti jokio kontakto su aplinkiniais. Nesvarbu, kad esi pasiskiepijęs ar turi galimybių pasą.

Štai kaip užsieniečiai ir šios šalies piliečiai dabar atvyksta į Australiją (šypteli). Kiek žinau, per savaitę į šalį įleidžiama tik apie 40 žmonių, kai anksčiau atvykdavo 250 tūkst. Čia skrenda pustuščiai lėktuvai.

Kiek žinau, į Australiją negali sugrįžti net šios šalies piliečiai.

Taip, į Australiją jau kurį laiką negali atvykti net jos piliečiai. Kai kurie jau antrus metus leidžia užstrigę kitose šalyse ir negali grįžti į tėvynę, nes juk į ją įleidžiama vos po 40 žmonių.

Australija tikrai nesiuntė lėktuvų parsigabenti savo piliečių iš užsienio, tai kai palygini mūsų šalies sąlygas su tokiomis griežtomis kitų šalių taisyklėmis, juokas ima dėl viešų pasipiktinimų ir kalbų apie apribotas teises bei pamintą orumą.

Kai išvykote į Izraelį, ten ne tik įgijote keletą profesijų, tapote kulinare, tinklaraštininke, fotografe, bet ir parašėte dvi kulinarines knygas. Ką planuojate veikti Australijoje? Ar bus kokių nors netikėtumų?

Nežinau (šypsosi). Dabar man išvykti yra kur kas lengviau nei tąkart, kai vykau į Izraelį. Ten nėriau į nežinią, nes tuomet dar nežinojau, ką reiškia būti diplomato sutuoktine. Iki Izraelio buvau įmonės vadovė, tad gyvenamos šalies pasikeitimas iš pradžių atrodė labai fainas ir mielas dalykas. Atrodė, va, pagaliau turėsiu laiko sau, galėsiu daryti tai, ką norėsiu. Čia buvo labai didelė mąstymo klaida, nes laikas sau, kai jo turi nuo ryto iki vakaro, tampa visai ne malonumu, o kančia. Reikėjo susirasti veiklos, tad aš paklausiau savęs, ko aš iš tiesų noriu. Tai ir studijavau fotografiją, ir tinklaraštį pradėjau rašyti, ir dvi knygas išleidau…

Dabar, kai jau vykstu į Australiją, žinau, kas manęs laukia, tai ir didelių pasikeitimų, manau, nebus. Kai turi savo tinklaraštį, visuomet turi ką veikti – juk keliaujant pilnos akys, pilnos kišenės, pilna širdis įspūdžių, kuriais norisi dalintis su aplinkiniais. O ir galvoje jau sukasi nauji projektai, kurie dar galbūt šiek tiek koreguosis, tad kol kas apie juos anksti kalbėti. Manau, kad būsiu dar aktyvesnė, nei buvau iki šiol.

Jūsų knyga „Izraelio skoniai. Šventės ir kasdiena“ buvo pripažinta geriausia pasaulio kulinarine knyga žydiškos virtuvės kategorijoje. O ar apie Australijos skonių knygą pagalvojate?

Išties rimtai galvoju apie knygą. Knygos rašymui reikia šviesios galvos, neužimtos biuro rūpesčiais, įsipareigojimais. Tie, kurie rašė knygas, tai puikiai žino (šypsosi). Prisipažįstu, prikauptų idėjų knygoms turiu tikrai ne vieną, tik kad laiko jas parašyti nebuvo. Manau, kad Australijoje man pavyks parašyti knygą, nes kur kitur, jei ne ten (juokiasi). Juk čia – tokia virtuvė, kuri mane taip žavi!

Net ir savo tinklaraštyje „Nidos receptai“ nemažai dėmesio skiriate australiškam skoniui. Kada susidomėjote šios šalies virtuve?

Taip, išties nemažai dėmesio teikiu šios šalies virtuvei(šypsosi). Nors visuomet jaučiau smalsumą Australijos kultūrai, kulinarine prasme ši šalis mano gyvenime atsirado prieš 10 ar 12 metų. Tąkart, dar gyvendama Izraelyje, aš susiradau vieną australų knygų autorę, kurios požiūris į maistą mane labai įkvėpė. Aš pradėjau masiškai pirkti žurnalus, knygas iš šios šalies. Ir visai nesvarbu, kad kulinariniai žurnalai mane pasiekdavo jau dviejų ar trijų mėnesių senumo – aš juos tiesiog suvalgydavau su malonumu (juokiasi).

Kai dabar pagalvoju, tai Australijos virtuvė šiek tiek siejasi su ta, su kuria susipažinau Izraelyje. Izraelis yra pasaulio virtuvių katilas, kuriame maišosi daug kultūrų, o Australija – labai panaši. Ten didelis dėmesys skiriamas Azijos virtuvei, kurią aš taip pat labai mėgstu. Ji irgi įsimaišiusi į gastronominį paveldą. 

Tinklaraštį „Nidos receptai“ rašote jau dvylika metų, o tam reikia tikrai daug laiko. Ką jums reiškia receptų dalijimasis su kitais? Ar turinio kūrimui skiriate visą dieną?

Ne. Tinklaraštis man – didžiulis hobis, kuriuo aš nuoširdžiai mėgaujuosi. Iš tiesų, dažnai net stabdau save, kad šis pomėgis netaptų darbu, nes tuomet atsiranda rizika, kad įsipareigojimai, tikslai gali nužudyti pasimėgavimą procesu.  Džiaugiuosi, kad turiu kitas veiklas, kuriomis užsiimu visą dieną – esu teisininkė, ekonomikos studijų absolventė, turiu tris universitetinius išsilavinimus ir jie nėra susiję su kulinarija, tad maisto gaminimas ir fotografavimas man yra it pabėgimas nuo to, ką aš darau dienos metu. Sąmoningai to nesistengiu paversti pragyvenimo šaltiniu.

Vienas mano pažįstamas, mano mentorius yra pasakęs, kad darbas apskritai yra blogas žodis. Veiklomis dažniausiai mėgausiesi iki tol, kol suvoki, kad tai – darbas, besisiejantis su pareigomis, įtampa. Visuomet geriau sakyti, kad turiu ne darbų, o veiklų, nes tai daug ką keičia.

O man laimės suteikia ir tai, kad kulinarija ne tik nėra darbas, bet tai – veikla, kuri gali keliauti su manimi visur. Nesvarbu, ar aš Izraelyje, ar Lietuvoje, ar Australijoje. Ji suteikia daug erdvės pažinimui. Tikrai nekantrauju dar labiau pažinti Australijos skonių įvairovę. 

Žinau, kad savo kaimynystėje išvykimo proga organizavote vakarėlį. Jo metu vaišinote lietuviškais, australiškais patiekalais. Koks australiškas patiekalas jūsų mėgstamiausias?

Taip, tokį pasibuvimą tikrai organizavome. Vakarėlis buvo ne tik apie patiekalus, bet ir  apskritai apie australietiškas tradicijas. Tai buvo piknikas, o šie Australijoje yra labai populiarūs! Valgymas gryname ore su su draugais, kai šviečia saulė, skamba muzika – tiesiog tobula.

Australijoje yra labai populiarūs pikniko patiekalai. Tikriausiai nėra nei vienos kulinarinės knygos, kurioje nebūtų skyriaus, skirto piknikui. Man su Australija labai siejasi bananų duona, kuriai suteikiau lietuviško skonio – įdėjau varškės. Tai ir patiekiau kaimynams. Bananų duona australai išties labai didžiuojasi, o ir man ji  labai patinka (šypsosi).

O ko iš Lietuvos pasiilgsite, dienas leisdama savo svajonių šalyje – Australijoje? 

Pirmiausia pasiilgsiu tradiciškai – artimųjų ir draugų. O iš maisto, nežinau. Tikriausiai visko (šypsosi). Bet kai pasiilgsiu, tai ir bandysiu gaminti. 

Fotogalerija: