I.Balsytė jautriai apie A.Kulikauską – liūtas Bonifacijus ir paskutinis pokalbis prieš mirtį: „Jis tikėjo“
Lapkričio 17-osios vakarą Lietuvą apskriejo skaudi žinia – mirė kompozitorius, muzikantas, aranžuotojas, vienas iš legendinio „Dainos teatro“ įkūrėjų Andrius Kulikauskas. Ši žinia sukrėtė ir kartu su juo „Dainos teatrą“ puoselėjusią aktorę Iloną Balsytę. Portalui Žmonės.lt teatralė prisiminė pirmąjį susitikimą su A.Kulikausku, atskleidė, kodėl jį vadindavo liūtu Bonifacijumi, ir jautriai prakalbo apie prieš mėnesį įvykusį jų pokalbį.
„Praverkiau visą naktį“, – sako dėl Andriaus Kulikausko mirties liūdinti Ilona Balsytė.
Kaip pasakojo portalui Žmonės.lt, pirmą kartą su A.Kulikausku ji susitiko dar 1985 metais. Tuomet aktorė buvo pakviesta prisijungti prie „Dainos teatro“ kolektyvo.
„Mane pradėjo ten kalbinti. Vytautas Kernagis paprašė, kad Andrius su manimi padainuotų, pažiūrėtų, kaip dainuoju, o Andrius mostelėjo ranka ir sako: „Viskas gerai, dainuos.“ Tai aš jam paskui sakydavau, kad „dabar jau dirbk su manimi“. Taip juokaudavome kartu.
Daug repetuodavome, ypač kaip pritariantieji vokalai, nes vienas kitam pritardavome prie solinių dainų. Labai daug dirbdavome, darėme koncertus.
Jis ne tik gerai grodavo ir aranžuodavo, bet ir vokalo prasme buvo geras pedagogas. Tad „Dainos teatre“ tikrai praėjau gerą muzikinę mokyklą, bet ypatingai su Andriumi – tai buvo mano mokytojas po studijų. Nors aš pati buvau baigusi muzikos mokyklą, bet dainavimas su mikrofonais tais laikais buvo naujovė, aktoriai su jais nedainuodavo“, – Žmonės.lt pasakojo I.Balsytė.
Ji teigė, kad kolega buvo ne tik puikus muzikantas, bet ir itin tyros širdies žmogus.
„Labai gražus dalykas, kad visą laiką Andrius buvo labai geros nuotaikos, niekada nebuvo piktas, visada žvelgė su džiaugsmu ir su humoru į gyvenimą, labai daug juokdavosi, buvo linksmas žmogus“, – pasakojo I.Balsytė.
Aktorė taip pat negali pamiršti ir kitos itin žavios A.Kulikausko savybės. Tai – darbštumas.
„Tiek daug repetuodavome. Mes turėdavome nuo 20 iki 40 koncertų per mėnesį ir prieš kiekvieną jų visada repetuodavome dvi valandas, visus tuos dainavimus, grojimus. Jis buvo kaip mūsų muzikinis vadovas ir labai skatino muzikinę kokybę. Norėjo, kad viskas būtų aukštos prabos. Jam niekada nepabosdavo groti, dainuoti, o pats santykis visada būdavo džiaugsmingas ir optimistinis.
Kartais kolektyvuose atsiranda koks nors niurgzlys, tai tokie žmonės kaip Andrius Kulikauskas resetina. Negaliu pasakyti, kad pas mus „Dainos teatre“ buvo kokių pykčių, bet ta tokia linksma nata visada būdavo“, – gražių žodžių anapilin iškeliavusiam kolegai negailėjo I.Balsytė.
Pasak jos, iš maestro visada buvo galima pasimokyti džiugesio, lengvumo ir didelio kūrybiškumo.
„Jis iš muzikinės pusės buvo labai kūrybingas. Retai yra tokių asmenybių, jis tikras menininkas ir tai labai žavu. Jis neturėjo jokio pykčio, pagiežos, visada buvo atviras, šiltas. Kartais gal būna mažiau talentingų menininkų, jie pasakoja, kaip kankinasi. O Andrius – ne, jis lengvai ėjo per gyvenimą. Nors jam buvo daug sunkumų, bet jis niekada jų nesureikšmindavo“, – Žmonės.lt teigė aktorė.
A.Kulikausko gimtadienis liepos 30 dieną, o jo Zodiako ženklas – Liūtas. Kaip atkreipė dėmesį I.Balsytė, muzikanto net ir išvaizda buvo „liūtiška“.
„Jis visada su tom savo garbanom didžiulėm. Tik paskutiniu metu buvo apsikirpęs, o taip jis vaikščiodavo linksmas su tokia didžiule liūtiška galva.
Tais laikais mes vaikystėje žiūrėjome „Bonifacijaus atostogas“, tai jis toks kaip Bonifacijus buvo. Kartais taip ir pavadindavome“, – su šypsena sakė I.Balsytė.
Ilona prisiminė ir nutikimą, kai repeticijų metu A.Kulikauską ištiko insultas. Tiesa, net ir po užklupus sveikatos bėdoms jis visada buvo nusiteikęs pozityviai.
„Pastaraisiais metais buvo sunki situacija su Andriaus ligomis. Mes, atsimenu, repetavome „Dainos teatro“ trisdešimtmečio koncertą ir vidury repeticijų jį ištiko tas insultas... Buvo daug liūdnų dalykų, bet jis neliūdėjo“, – mintimis dalijosi I.Balsytė.
Aktorė taip pat papasakojo apie pokalbį su A.Kulikausku, įvykusį maždaug prieš mėnesį.
„Sakau: „Kaip tu, Andriau, laikaisi? Kaip einasi?“. O jis sako: „A, man gera“. Ir aš girdžiu, kad balse energijos nėra, bet jis vis tiek taip optimistiškai žiūrėjo. Mokėjo labai pozityviai ir šviesiai žiūrėti. Net kai ir buvo sunkių periodų, tikėjo, kad viskas bus gerai.
Tokie žmonės labai reikalingi pasauliui ne tik savo kūryba, bet šviesa, šiluma ir gerumu. Mes negyvename rojuje, visokių dalykų yra, tai faktas – tokie žmonės yra būtini kaip šviesuliai visuomenėje. Ir jis buvo toks“, – su portalu Žmonės.lt pokalbį baigė I.Balsytė.
+63