Atlikėjai bei verslininkei Inetai Puzaraitei-Žvagulienei prieš porą metų kilo verslo idėja atidaryti senelių namus. Rodos, šiandien sumanymas jau turėtų būti įgyvendintas, tačiau žinomai moteriai kelią pastojo biurokratinis mechanizmas. O visas procesas tiek užsitęsė, kad I.Puzaraitei-Žvagulienei kyla minčių, jog institucijos leidimų išdavimą vilkina specialiai. Tuo metu darbuotojų kolektyvui tenka dirbti ne tiesioginį darbą, bet grėbti lapus ir valyti langus.
Kaip portalui Žmonės.lt pasakojo I.Puzaraitė-Žvagulienė, nors viskas įrengta ir paruoša jau seniai, problemos kilo pradėjus bendrauti su valstybinėmis institucijomis.
„Tikrai negalvojau, kad didžiausia problema bus pastato paskirties pakeitimas. Mes viską įrenginėjome pagal socialinės globos įstaigoms keliamus reikalavimus, pritaikėme pastatą, kad atitiktų neįgaliųjų poreikius, kad būtų pritaikyta gaisrinės saugos keliamiems reikalavimams ir t.t. Tikrai labai atsakingai dirbome ties kiekvienu pakeitimu, konsultavomės su ekspertais ir specialistais“, – pasakojo atlikėja.
Pasak Inetos, nebuvo daryta ir pastato rekonstrukciją, kurios atveju, viskas taptų kiek sudėtingiau. Tačiau net ir su paprastu remontu viskas užtruko labai ilgai.
„Kadangi nei aš, nei kolegos nesame specialistai paskirties keitimo procesuose – samdėme kvalifikuotus žmones, kad viskas eitųsi kaip „per sviestą“. Su mūsų projektu dirbo architektai, matininkai, įvairių sričių ekspertai. Ir kai pagaliau priėjome galą, gavome statybų leidimą, užbaigėme statybų procesą, gavome tai patvirtinančią statybų užbaigimo deklaraciją, visi kartu dirbantys žmonės jau sveikino, kad pagaliau baigėsi mūsų vargas, galėsime prisidavinėti licencijoms. Taigi, beliko tik pateikus deklaraciją įregistruoti pasikeitusį paskirties faktą nekilnojamo turto registre“, – mintimis dalijosi verslininkė.
Iškilę nesklandumai sujaukė planus
Tačiau, anot Inetos, visai netikėtai Registrų centras atmetė prašymą.
„Grindė tuo, kad nori pasiaiškinti, ar mes (mūsų įmonė), deklaracijoje galime būti nurodomi kaip statytojai. Pradėjome aiškintis su Statybų inspekcija, su centriniu Registrų centru ir jų teisininkais. Visi vienareikšmiškai atsakė, kad apskritai, ne Registrų centro kompetencijoje yra aiškintis, kas gali būti statytoju, o kas ne. Visi vienareikšmiškai atsako, kad viskas pas mus padaryta gerai ir paskirtis turi būti užregistruota.
Tačiau situacija tokia, kad kitam Registrų centro skyriui pateikti dokumentų registracijai nelabai realu, nes prašymai susiję su vienu objektu, krenta į vieną ir tą patį skyrių. O mūsų prašymą nagrinėjęs skyrius nusprendė raštu pasikreipti į Statybų inspekciją, kad raštu gautų išaiškinimą, ar tikrai viskas gerai. O žinote, visos institucijos turi tikrai daug darbo, atitinkamai ir terminai pas juos labai ilgi“, – Žmonės.lt pasakojo I.Puzaraitė-Žvagulienė.
Svarsto, kad procesas vilkinamas specialiai
Pašnekovės teigimu, šiuo metu į Registrų centro pateiktą užklausą Statybų inspekcija turi atsakyti iki sausio mėnesio.
„Ir kaip visi aiškina, kad tokios užklausos net neturėtų būti, nes Registrų centrui pateikti visi dokumentai, sutikimai, leidimai – viskas yra. Jaučiamės lyg specialiai čia mums terminas vilkinamas...“, – svarstė verslininkė.
Pasiteiravus, ar iš jos pusės netrūksta jokių dokumentų, I.Puzaraitė-Žvagulienė tvirtino, kad ne.
„Suprantu, jeigu mes neturėtumėm kažkokio privalomo dokumento. Tačiau viskas yra. Dabar tiesiog laukiame... labai tikiuosi, kad mūsų atveju suveiks žmogiškasis faktorius ir užklausą nagrinėjantis žmogus nelauks paskutinės dienos atsakymui pateikti. Tiek mums, tiek seneliams yra svarbi kiekviena diena“, – teigė senelių namų idėjos iniciatorė.
Paklausta, kodėl visas procesas galėtų būti vilkinamas specialiai, atlikėja teigė, kad minčių kyla įvairių.
„Galbūt niekas nieko specialiai ir nedaro, bet kai atsiduri tokioje situacijoje, kai problema keliama, o problemos nėra – tada kyla įvairiausių minčių. Juolab, aš anksčiau buvau pati kreipusis į statybų inspekciją išaiškinimui, kas gali būti „statytoju“. Gal užklausoje situacija ne visai tiksliai buvo aprašyta dabartinė, tačiau atsakyme aiškiai parašyta, kad mes atitinkame statytojo teisę. Buvau tai nusiuntusi ir Registrų centrui. Galvojau, palengvinsiu procesą ir jiems. Nereiks papildomų užklausų ruošti ir laiko sutaupysime, nes atsakymas iš inspekcijos raštiškas yra. Tačiau netiko. Jie nori, kad asmeniškai būtų parašyta“, – pasakojo I.Puzaraitė-Žvagulienė.
Negaili kritikos institucijoms
Verslininkė negaili kritikos institucijų darbuotojams. Pasak jos, daugybė jų yra nemotyvuoti ir nežingeidūs.
„Net neabejoju, kad yra ir puikių specialistų, tačiau mūsų patirtis buvo kiek kitokia. Esu sulaukusi ne viena kartą tokio atsakymo „mes čia po 700 uždirbam ir nesiruošiam draskytis“. Tai atlyginimai žmonių tikrai nemotyvuoja darbui. Žinoma, visi sako, kad ir pačių darbuotojų trūksta, kad krūviai yra be galo dideli, visi pervargę. Ir jeigu tik turi sunkesnę užduotį, tada ne tai kad puola aiškintis, konsultuotis ir bandyt išspręsti, bet padeda į šoną „kai bus laiko“. Tik kad to laiko kaip nėra taip nėra. Man tikrai labai gaila ir tų darbuotojų. Aš stengiuosi su visais būti maloni, kiek galiu ir pati aiškinuosi įvairius niuansus“, – teigė I.Puzaraitė-Žvagulienė.
Delsimas žalingas visiems
Pasak Inetos, dėl to, kad viskas taip ilgai užsitęsė kenčia visi. Senjorai, darbuotojai, net valstybė.
„Juk mes galime priimti per 30 darbuotojų, 71 gyventoją. Mokėti mokesčius ir teikti būtinas paslaugas, kurių Lietuvoje labai trūksta“, – pastebėjo verslininkė.
Ji atskleidė ir daugiau senelių namų įgyvendinimo niuansų. Pasak įkūrėjos, šio darbo specifika itin skiriasi nuo kitų.
„Mes ne vaikų darželis, kad gali užsirašyti į eilę ir laukti kiek reiks. Taip, turime keletą tokių žmonių, kurie kol kas gyvena namuose, bet planuoja ateiti pas mus. Tačiau pagrinde sulaukiame skambučių, kai reikia apgyvendinti žmogų po kelių dienų ar savaitės. Didelė bėda yra pavyzdžiui, jeigu išleidžia iš slaugos ligoninės ir artimieji neranda vietos globos namuose. Juk ne visi gali mesti darbą ir slaugyti artimąjį namuose. Kitą kartą ir situacijos labai netikėtos būna. Neduok Dieve niekam, bet vyresnio amžiaus žmonėms po insulto ar kitos ligos, būna būtina nuolatinė priežiūra. Atrodo vakar dar visai sveikas buvo, o nutinka gyvenimas. Apie tokią paslaugą mes ir kalbame. Pas mus nuolat bus slaugytojos, padėjėjos, kurios išmano savo darbą ir gali padėti žmonėms. Ir tokiu atveju čia labai negali prognozuoti kada ir kam prireiks mūsų globos namų“, – mintimis dalijosi atlikėja.
Specialistai dirbti negali, tačiau atlyginimą mokėti reikia
I.Puzaraitė-Žvagulienė jau yra surinkusi darbuotojų komanda ir su jais sudariusi darbo sutartis. Tačiau, kai darbas vykti negali, specialistai turi daryti visai kitus darbus, o verslininkė mokėti jiems atlyginimus.
„Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi mūsų darbuotojais. Tikrai nei vienas nespjovė ir nesakė kad nedirbsiu kažko kito. Slaugytojos ir lapus grėbė ir langus valė... Žinoma, dabar kai jau ir taip viskas sutvarkyta, paleidžiam žmones namo. Susirenkame kartais kavos kartu atsigerti. Pasidarome kokį praktinį užsiėmimą, dalinamės patirtimi. Tačiau kai nėra gyventojų, to tikslinio darbo ir nevyksta, o atlyginimus mokame. Susirinkome tikrai gerą kolektyvą. Norime juos ir išsaugoti, todėl neturime kitos išeities“, – tikino I.Puzaraitė-Žvagulienė.
Pasak jos, darbuotojai taip pat liūdi dėl susidariusios situacijos.
„Visiems apmaudu. Kiekvieną kartą atėję sako „norim dirbt“. Tie žmonės, kurie dirba su senjorais – yra su pašaukimu. Kitaip čia to nepavadinsi ir jie tikrai labai laukia kada pagaliau galės pakalbinti senelius, jais rūpintis ir „gyventi“ kartu su jais. Viešai labai noriu padėkoti mūsų darbuotojams. Jų pačių užsidegimas kartais padeda nenuleisti rankų ir mums patiems“, – teigė verslininkė.
Optimizmo nepraranda
I.Puzaraitė-Žvagulienė atvira – visada yra lengviausia viską mesti, tačiau ji su vyru Ąžuolu kiekvieną dieną, po kelis kartus, kad kaip maldą kalba tai, jog viskas praeis.
„Vienaip ar kitaip mes atsidarysime. Tik klausimas kada ir kiek mums tai kainuos. Taip pat kaip ir sakiau, darbuotojų užsidegimas veda į priekį ir, žinoma, senelių namų trūkumas. Jeigu į šį projektą būtumėm žiūrėję tik kaip į verslą – turbūt paprasčiau būtų buvę tose patalpose padaryti kokią gamyklą. Bet mes norime ir gero žmonėms, tautai. Norisi, kad mūsų valstybėje būtų kuo mažiau vienišų žmonių“, – Žmonės.lt pasakojo I.Puzaraitė-Žvagulienė ir pridūrė:
„Mes kuriame bendruomenę, norime, kad pas mus žmonės susirinktų gyventi. Nesvarbu, jeigu kažkas turi dimensiją, kas fizinį neįgalumą, kas yra vienišas... Mūsų namai yra apie tai, kad čia gyventi gera. Kad visi gali susirasti draugų, gauti šimtaprocentinę priežiūrą ištisą parą, būtų pamaitinti ir laimingi. O tuo tarpu, senelių vaikai ramiai miegotų, ramiai dirbtų darbą, ir nereikėtų kiekvieną minutę galvoti, ar jų artimajam namuose viskas gerai. Norisi, kad visiems būtų ramu ir gera.“
