Įdomieji skaitiniai. 5 dalykai, kurių veikiausiai niekada nesužinosime

Recepto paslaptis

Ar žinote, kad greitojo maisto restoranų tinklas „Kentukio kepta vištiena“ („Kentucky Fried Chicken“, KFC) sėkmės sulaukė būtent dėl pasakiško skonio keptos vištienos recepto? Pasaulyje veikia 17 tūkst. KFC priklausančių greitojo maisto restoranų. Slaptas vienuolikos žolelių ir prieskonių mišinys, kuriuo gardinama vištiena, yra budriai saugoma komercinė paslaptis. Visai nenuostabu, nes jis vertas milijonų.

Ypatingą vištienos kepimo būdą ir receptūrą 1939–1940 metais sukūrė pulkininkas Harlandas Sandersas. Dar prieš dešimtmetį Kentukio valstijos Šiaurės Korbino miestelyje atidaręs pirmąjį restoraną „Sanders Court & Cafe“, vyras daug metų slėpė šį vištienos receptą.

1964 m. C.H.Sanderso verslą ir ypatingąjį pirmąsyk užrašytą receptą už 2 milijardus dolerių perpirko konsorciumas, kuriam vadovavo Jackas C.Massey.

Dokumentas šiandien saugomas KFC holdingo bendrovės „Yum! Brands Inc.“ saugykloje. Kartu su produktų sąrašu joje laikoma ir vienuolika buteliukų su ypatingomis žolelėmis bei prieskoniais. Teigiama, kad visą gamybos procesą yra matę tik du tylos įžadus davę aukšto rango vadovai, pavardės neskelbiamos. Jie negali drauge keliauti, kad įvykus nelaimei liktų bent vienas receptą žinantis žmogus.

Kaip tiek metų pavyko išsaugoti paslaptį? Bendrovės vadovai viską yra apgalvoję: gamybos proceso metu viena įmonė maišo vieną recepto dalį, kita – kitą, o tik tuomet abi dalis sumaišo trečioji kompiuterizuota įmonė.

Garsieji „Fabergé“ kiaušiniai

Pasaulinio garso rusų juvelyras Peteris Carlas Fabergé pirmąjį kiaušinį sukūrė 1885 metais carui Aleksandrui III. Šis dirbinį padovanojo žmonai Marijai Fiodorovnai 20-ųjų vestuvių metinių proga.

Kiaušinis buvo pagamintas iš gryno aukso ir padengtas baltu emaliu, todėl atrodė it tikras. Jį atidarius matyti tupinti višta su inkrustuotomis rubino akimis ir miniatiūrine imperatoriaus karūnos kopija, pagaminta iš aukso ir deimantų.

„Fabergé“ brangiųjų juvelyrinių dirbinių serija buvo kuriama nuo 1885 iki 1917 metų Rusijos imperatoriaus šeimai ir privatiems kolekcininkams. Juvelyras iš viso sukūrė 71 kiaušinį, tačiau iki šiol niekas nežino aštuonių iš jų likimo.

Po Rusijos revoliucijos 1917 m. caro šeimos turtą pasisavino bolševikai. Daugelis kiaušinių buvo parduoti aukcionuose už palyginti menką kainą. Didžiausią privačią kolekciją – net devynis dirbinius – surinko multimilijardierius žurnalo „Forbes“ leidėjas Malcolmas Forbesas. 2004 metais jo turto paveldėtojai kolekciją nusprendė parduoti aukcione, tačiau jis taip ir neįvyko.

Vėliau prabangų rinkinį už 100 mln. JAV dolerių įsigijo rusų dujų ir naftos magnatas Viktoras Vekselbergas. Didžiausia dešimties kiaušinių kolekcija iki šiol saugoma Maskvos Kremliaus Ginklų rūmuose. Vienas auksinis kiaušinis, sukurtas caro Petro Didžiojo garbei, saugomas JAV, Virdžinijos valstijos Vaizduojamosios dailės muziejuje.

1914 metais sukurtas karališkasis mozaikinis kiaušinis, išmargintas smaragdais, rubinais, safyrais, topazais ir perlais, priklauso Jungtinės Karalystės karališkajai šeimai. Nemažai Fabergé unikalių dirbinių priklauso privatiems kolekcininkams... Kur šiandien galėtų būti dar aštuoni kiaušiniai, belieka tik spėlioti.

Smuiko likimas

Nėra garsesnio smuikų meistro už italą Antonio Stradivari (1644–1737). Jo pagaminti instrumentai, skleidžiantys ypatingą tembrą, tebėra kiekvieno smuikininko ar kolekcininko svajonė.

Austrų kilmės smuikininkė Erica Morini buvo iš tų retų laimingųjų, turėjusių Stradivari pagamintą smuiką. Deja, 1995 metais jį kažkas pavogė iš moters buto Niujorke. Iki šiol JAV Federalinių tyrimų biure šis incidentas įtrauktas į didžiausių meno dirbinių vagysčių dešimtuką.

Erica Morini (1904–1995) kaip smuikininkė debiutavo būdama dvylikos, o 1921-aisiais pirmąsyk surengė koncertą Niujorke. Ji buvo pripažinta viena geriausių laikotarpio muzikančių. 1924-aisiais tėvas jai padovanojo Stradivari smuiką, pagamintą 1727 metais. Tai – vienas iš maždaug 650 išlikusių šio meistro sukurtų instrumentų, jis iki tol priklausė garsiam XIX a. violončelininkui Karlui Davidoffui.

E. Morini iki pat 1976-ųjų dažnai grodavo šiuo smuiku. 1995 metais, kai 91-ų muzikantė dėl silpnos sveikatos atsidūrė ligoninėje, iš jos buto buvo pavogtas 3 mln. JAV dolerių įvertintas smuikas. Po mėnesio moteris mirė, taip ir nesužinojusi šio fakto, nes artimieji nenorėjo jos jaudinti.

Beje, 2010 metais iš korėjietės smuikininkės Min-Jin Kym taip pat buvo pavogtas Stradivari smuikas (įkainotas 1,8 mln. JAV dolerių). Įdomiausia, kad Londono traukinių stotyje smuiką nugvelbę vagišiai net neįtarė apie jo vertę. Iš viso pavogti šeši Stradivari darbo smuikai.

Nefertitės kapas

Iki šiol didelis klausimas, kur palaidota viena iš senovės Egipto karalienių Nefertitė. Kadangi jos mirties ir laidojimo aplinkybės neaiškios, manoma, kad karalienės amžinojo poilsio vieta niekada nebus atskleista. Egiptologai neatmeta versijos, kad jos palaikai galėjo būti perkelti į Karalių arba Karalienių slėnį. O gal ji palaidota al Amarnoje, arba Achetatone, – mieste, kurį įkūrė su vyru. Jis kurį laiką buvo sostinė.

Nefertitė, kaip ir Kleopatra, garsėjusi nežemišku grožiu, buvo šešių vaikų mama ir galinga valdovė. Jos vardas reiškia „gražiausioji atėjo“. Egipto karalienė taip pat buvo ir labai išsilavinusi, protinga, kurį laiką po vyro mirties viena valdė šalį.

Nefertitė gimė 1370 m. pr. Kr. ir buvo ištekėjusi už faraono Amenchotepo IV, kuris padarė perversmą egiptiečių gyvenime – keleto dievų kultą pakeitė į monoteistinę religiją. Įvedė Saulės dievo Atono kultą ir pats pasivadino Echnatonu („Atono šviesa“).

Iš pradžių buvo manoma, kad Nefertitė palaidota su kitais šeimos nariais Achetatono apylinkėse. Tačiau, kai apie 1332 m. pr. Kr. į sostą atsisėdo faraonas Tutanchamonas, buvo grąžinta ne tik religija, bet ir atgal į Tėbus perkelta sostinė. Egiptologai teigia, kad Nefertitės palaikai galėjo būti irgi pergabenti, saugant nuo kapų plėšikų.

Ne kartą mokslininkams kilo diskusijų, kad viena ar kita atrasta mumija yra Nefertitės. Deja, kol kas nėra tai patvirtinančių DNR įrodymų.

NSO saugykla

Vadinamasis aštuonioliktasis angaras – tariama ateivių buvimo įrodymų saugykla, kuri, pasak ufologų, akylai saugoma ir slepiama nuo mirtingųjų akių.

Nors teoriškai visi žino apie tokią NSO slėptuvę-saugyklą, niekas negali tiksliai pasakyti, kur ji yra. Vieni įsitikinę, kad angaras stovi (ar bent jau stovėjo) Wrighto-Pattersono oro pajėgų bazėje Ohajo valstijoje. Ši bazė buvo atidaryta 1917 m. netoli Deitono, o 1947–1969 metais čia veikė „Mėlynosios knygos“ projekto būstinė. Jį vykdė JAV oro pajėgos. Tikslas buvo ištirti pranešimus, susijusius su NSO, ir įvertinti galimą grėsmę. Nors projekto išvados paneigė ateivių egzistavimą ir pavojų žmonijai, tebekalbama, kad aštuonioliktasis angaras egzistuoja ir jame yra net NSO ar ateivių kūnų.

Nors teoriškai visi žino apie tokią NSO slėptuvę-saugyklą, niekas negali tiksliai pasakyti, kur ji yra.

Kiti aštuonioliktąjį angarą tapatina su pastatu, esančiu 51-oje zonoje („Area 51“), kuris yra JAV karinių oro pajėgų bazėje Nevados pietuose.

36 tūkst. ha Nevados dykumos užimanti 51-oji zona per Antrąjį pasaulinį karą buvo ginklų bandymų poligonas, o vėliau buvo naudota naujausios karinės technikos plėtrai.

Sustiprintas slaptumas sukėlė įtarimų ir gandų, neva šioje zonoje buvo atliekami eksperimentai: kelionės laiku, orų valdymas, NSO tyrimai. Ypač šiuos gandus sustiprino 1947-ųjų Rosvelio incidentas: kalbėta, kad NSO ne tik priverstinai nusileido Naujojoje Meksikoje (JAV), bet buvo sėkmingai vyriausybės pajėgų pataisytas ir ištirtas jo veikimo principas.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje Bobas Lazaras, dirbęs fiziku 51-oje zonoje, pranešė, kad matė ne mažiau kaip devynis ten saugomus ateivių erdvėlaivius.

Keli įdomūs faktai

• Kitežas vadinamas rusiškąja Atlantida. Sklinda gandai, kad miestas yra po ežeru Žemutiniame Naugarde (Rusijoje). Pasak legendos, didysis Vladimiro kunigaikštis Jurijus II prie Volgos upės įsakė pastatyti gražų miestą. Jis tapo ne tik prekybos, bet ir dvasiniu centru. Deja, netrukus Kitežas patraukė plėšikaujančių totorių dėmesį. Teigiama, kad užpuolikams dar nespėjus užgrobti šventojo miesto, šis paniro į Svetlojaro ežero vandenis ir ten glūdi iki šiol.
• 1958 metais JAV karinių oro pajėgų lėktuvas į JAV Džordžijos valstijos pakrantės vandenis įmetė branduolinę bombą. Jei ši būtų buvusi aktyvuota ir susprogusi, griaunamoji galia šimtą kartų būtų viršijusi ant Hirosimos numestą bombą. Nuo to meto šaltojo karo laikų branduolinė bomba, kuri susidūrus ore lėktuvams buvo išmesta į jūrą, neiškelta. 2001 m. karinių oro pajėgų ataskaitoje pateikiama išvada: kol bomba guli po kelių metrų smėlio ir purvo sluoksniu, nereikia nerimauti. Tačiau jei lakusis smėlis praleistų jūros vandenį, bomba lengvai surūdytų, uranas pasklistų aplinkoje ir pasekmės būtų pragaištingos.
• 1937 metais aviacijos pirmtakė ir feminizmo ikona laikoma lakūnė Amelia Earhart, lydima šturmano Fredo Noonano, leidosi į 47 tūkst. km skrydį aplink pasaulį. Kažkur Ramiajame vandenyne lėktuvas dingo, jo rasti nepavyko.

​Tekstas L. Grinkevičienės, parengta pagal D. Smitho knygą „100 dalykų, kurių niekada nerasite“.