Ieva Barbora Juozapaitytė „Muzikinės kaukės“ finalo nepasiekė, tačiau žavisi gerbėjais: „Turime stiprų ryšį“

Trumpa dosjė 

• Mėgstamiausia spalva. Visi vaivorykštės atspalviai. 
• Zodiako ženklas. Vėžys.
• Akių spalva. Gintarinė (o gal žalia).
• Geriausia perskaityta knyga. E. M. Remarko „Juodasis Obeliskas“.
• Erzinanti charakterio savybė. Šiurkštumas.
• Gyvūnas, kuriuo norėčiau tapti. Surikata (arba liūte).
• Prietaras. „Neperšokęs per griovį, nesakyk op.“
• Naminis gyvūnas. Šuo Fredis.
• Tai, ko neišmokau. Nusiraminti prieš eidama į sceną.
• Ką veikiu nuobodžiaudama. Valgau greitąjį maistą.

Ieva, kodėl sutikote dalyvauti „Muzikinė kaukėje“? 

Visuomet žavėjausi šia laida ir iššūkiais, kuriuos turi įveikti projekto dalyviai. Tačiau, kai sulaukiau kvietimo dalyvauti, šiek tiek sutrikau: juk nesugebėsiu visko taip gerai, kaip jie ten daro (juokiasi).

Tačiau po ilgų įkalbinėjimų ir pasitarusi su savo profesoriumi Vladimiru Prudnikovu bei artimiausiais patarėjais – tėveliais Vytautu ir Egle Juozapaičiais, kurie yra vokalo ekspertai (beje, mamytė buvo mano pirmoji dainavimo dėstytoja), supratau, kad tokia galimybe tiesiog būtina pasinaudoti. Tai puiki proga parodyti sau ir kitiems, kad akademinio dainavimo atstovai yra pajėgūs konkuruoti ne tik operos scenoje.

Na, o personažų kūrimas ir persikūnijimas į juos yra neatsiejama teatro dalis, todėl tokia patirtis labai naudinga profesine prasme. Štai su tokia mintimi ir tikslu atėjau į šį nuostabų projektą.

Ar tai didžiausia jūsų avantiūra? Ar apskritai esate linkusi leistis į nuotykius?

Turiu prisipažinti, kad dažnai stačia galva leisčiausi į visas avantiūras... Tačiau su spontaniškumu viduje kovoja pareigos, nuoširdaus darbo ir atsakomybės jausmas, o dažnai – ir baimė, kad kažko nepajėgsiu įveikti. Ar šis projektas yra didžiausia avantiūra? Galbūt iš dalies, nes buvau mokoma išsiskirti, nieko nekopijuoti ir būti savita Ieva, ko, beje, ir turi siekti menininkai, ypač klasikinio dainavimo pasaulyje. Tačiau, žiūrint iš kitos  pusės, tai buvo viena didžiausių avantiūrų, kai galėjau pasimatuoti kitų žmonių kailį visomis prasmėmis – nuo išvaizdos iki balso.

Ar būdama operos solistė nesijautėte viena stipriausių dalyvių? Juk su bet kokiais vokaliniais iššūkiais galite lengvai susidoroti.

Ar baleto artistas jaustųsi stipriausias tarp šokėjų ant ledo? Tikrai nemanau. Žinoma, turiu pripažinti, kad esu sukaupusi nemažai patirties (kiek galima tokiame amžiuje): tiek sceninės, tiek gyvenimiškos. Vis dėlto dainuoti kitų žmonių balsais, atrasti išskirtines jų savybes ir pateikti tai, pamiršti, kad esu operos solistė, tikrai sudėtinga, ypač pirmus kartus. Bet neslėpsiu, vokalinės technikos ir balso valdymo žinios tikrai nepakenkė (šypsosi).

Kaip manote, ką jums, kaip profesionaliai atlikėjai, davė „Muzikinė kaukė“?

Jau davė didžiulę laimę pažinti tiek nuostabių talentingų ir nuoširdžių žmonių! Taip pat turėjau galimybę pamatyti save iš šalies, atliekant visai kitokių stilių kūrinius. Gavau progą susimąstyti apie galimybę realizuoti naujus žanrus, patirtį panaudoti tiesioginėje profesinėje veikloje, kuriant vaidmenis teatro scenoje. Šis projektas leido man perlipti per save, išdrįsti būti kitokia ir žinoti, kad galiu daug daugiau, nei pati galvoju. O tai praverčia ir gyvenime.

Ar daug muzikos jūsų kasdienybėje? Kas skamba namuose, automobilyje?

Muzika yra mano gyvenimas. Neatsiejama kasdienybės dalis nuo mažumės, kai spektakliuose ar koncertuose klausydavausi tėvelių, iki dabar, kai pati ją atlieku. 

Žinoma, būna dienų, kai tyla tampa pačia gražiausia muzika. Bet tai yra natūralu, visai kaip gamtoje – juk be lietaus ir saulės gėlės negali pražysti... Taigi, tyla ir muzika yra gražiausias derinys.

Jeigu klausiate apie muzikos stilių, kuris man patinka, galiu atsakyti paprastai: beveik nėra kas nepatinka. Galiu klausytis visko, tik pasirinkimas labai priklauso nuo nuotaikos (šypteli).

Ar nuo mažų dienų žinojote, kad jūsų gyvenimas bus susijęs su muzika? 

Nežinau, ar galvojau apie tai, kai buvau maža. Galbūt tiesiog jaučiau, kad muzika yra mano gyvenimo dalis, be kurios savęs neįsivaizduoju. Mėgaudavausi būdama operoje. Sakydama „būdama“, turiu galvoje tai, kad tiesiog susiliedavau su spektakliu ir gyvenau jame. Kai pasigirsdavo plojimai ir salėje užsidegdavo šviesos, šiek tiek nuliūsdavau – juk buvo taip gera gyventi šiame svajonių pasaulyje… Tačiau tapti dainininke tvirtai apsisprendžiau tik paskutiniais mokslo metais mokykloje.

Ar niekuomet nesuabejojote dėl savo pasirinkimo? 

Žmogus gyvena nuolatinių dvejonių pasaulyje. Tačiau esu laiminga, kad galiu tobulėti, būti ten, kur noriu, ir skleisti muzikos grožį. O kai atsiranda žmonių, kuriems tai patinka, mano širdis skrajoja. Taigi, tos dvejonių krizės dažniau tampa motyvu siekti svajonių ir nemesti kelio dėl takelio.

Scenos žmogus labai daug savęs atiduoda žiūrovui. Kaip atgaunate jėgas?

Kad nežinau, ar spėju išsibarstyti. Būna dienų, kai nuo skirtingų veiklų, didelio užimtumo kūnas nebenori nieko daryti, tačiau pailsėjus kelias dienas tas noras grįžta. Tikiuosi, kad taip ir išliks. Kita vertus, atiduodamas save žiūrovui, tu dvigubai gauni atgal. Ir tai nėra tik žodžiai. Tai yra energija, kuri motyvuoja niekada nesustoti. Deja, karantinas, kai negalime patirti susitikimo su žiūrovu palaimos, šią teoriją tik patvirtina. Bet su gerbėjais turime ir tą nematomą, itin stiprų ryšį: labai padeda socialiniai tinklai, kuriuose turiu galimybę pabendrauti su žmonėmis, pajusti jų šilumą.

Koks yra jūsų laisvalaikis? Papasakokite apie įspūdingiausią kelionę. 

Visai prieš kelias dienas pagalvojau, kad jau senokai neturėjau atostogų, kurias galėčiau pavadinti atostogomis. Tačiau nesupraskite klaidingai: man patinka išvykas derinti su darbais, keliones – su konkursais ir koncertais. Tada kelių dienų poilsis būna daug saldesnis, užtarnautas ir nusipelnytas! 

Kelionių ir įspūdžių buvo tiek daug, kad net sunku išrinkti įspūdingiausią. Šilčiausia ir mieliausia man išliko vasaros kelionės su tėvais į Šveicariją, kur tėvelis septynerius metus iš eilės dalyvaudavo viename garsiausių klasikinės operinės muzikos festivalių, o mudvi su mamyte būdavome jo palaikymo komanda. Tai gražiausias laikas, kurį branginsiu visada: ir kaip puikias nepamirštamas atostogas, ir kaip nepaprastą meistriškumo mokyklą, kuri, ko gero, turėjo labai daug įtakos renkantis profesiją.

Ar daug laiko praleidžiate socialiniuose tinkluose? 

Deja, kartais praleidžiu per daug laiko. Tačiau ne dėl to, kad labai norisi pasigirti ar pasižiūrėti, kaip gyvena kiti. Priežastis ta, kad tai yra atlikėjo gyvenimo dalis. Dabar tokie laikai, kai socialiniai tinklai tapo alternatyva realiam gyvenimui, nes susitikti tiesiogiai galimybės labai apribotos. 

Beje, dabar to darbo dar daugiau, nes visai neseniai su draugais susibūrėme į jaunųjų operos solistų grupę IL SENSO (Indrė Anankaitė, Laimonas Bendaravičius, Kasparas Damulis ir aš). Todėl socialiniuose tinkluose reikia būti dvigubai daugiau: ir už save, ir už kolektyvą. Žinoma, negaliu pamiršti naujo mylimo draugo, neseniai atsiradusio mano gyvenime – pudeliuko Fredžiuko... Pasakykite man, kaip galima nesidalinti tokių gėriu su visais (juokiasi)...

Kam negalite atsispirti?

Aš galiu atsispirti. Dažnai reikia daug kam atsispirti. Tačiau myliu gyvenimą ir mėgstu viską, ką tik galima, o kartais net tai, ko negalima.

Tačiau, kalbant rimtai, šis sudėtingas laikotarpis priminė, kad pagrindiniai dalykai, kuriems turėtume neatsispirti, yra meilė, laimė ir tikėjimas. 

Apie ką svajojate? 

Svajonių negalima išduoti. Juk jos mėgsta tylą... 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos ČIA.