Ieva Kuniskis ragina laužyti nuostatas – pastatė šokio spektaklį su neprofesionaliomis vyresnio amžiaus moterimis

Menininkė subūrė toli gražu ne profesionalius šokėjus ir stato spektaklį „Pakartot“, kurį nakties metu pristatys Menų spaustuvėje.

Ieva gyvena Londone, Didžiojoje Britanijoje, kur rudenį pradeda gastroles jos naujausias spektaklis „Jie gyvena šalimais“ su profesionaliais vyresnio amžiaus šokėjais. Idėja dirbti su vyresnio amžiaus šokėjais susidomėjo „The Mill Arts Centre“ teatras Banbury mieste. Teatras užsakė, kad Ieva pastatytų naują spektaklį „Encore“ savo neprofesionalių vyresnio amžiaus (50-ies metų ir daugiau) šokėjų trupei „Remarkable Dance Company“.

Šis spektaklis ir atkreipė Kultūros nakties organizatorių dėmesį, todėl Ieva Kuniskis stato panašų Vilniuje.

„Tai Lietuvoje naujiena, kad meno projektui susiburia neprofesionalai, Didžiojoje Britanijoje vyresnio amžiaus žmonių šokio trupių apstu“, – sako Ieva.

Įdomu tai, kad nebuvo jokios atrankos – šokti atėjo, kas tik norėjo. Susidomejo trys vyrai, tačiau repeticijoje jau nepasirodė, tad „Pakartot“ stato vien tik moterys.

Kodėl spektaklis statomas su neprofesionalais, kai, regis, šokėjų tikrai netrūksta?

„Man įdomiau dirbti su žmonėmis, kurie atspindi mūsų bendruomenę. Taip, esame įpratę grožėtis tobula technika, tobulais kūnais šokėjų iki maždaug 35 metų. Tačiau su amžiumi šokėjas atskleidžia tai, ko jaunas dar savyje neturi, tobulą techniką galiu pamatyti nuėjusi į šokių pamoką“, – sako Ieva.

Aš, būdama 23 metų, Londone nuėjau į baleto pamokas – mažos mergytės mane girdavo, kad puikiai sekasi (juokiasi). Per dvejus metus pasiruošiau ir įstojau į Middlesex universitetą studijuoti šokio.

O kaip estetinis pasigėrėjimas, juk to tikisi eilinis žiūrovas?

O kas yra gražu, estetiška? Kokie to apibrėžimai? Jei man, menininkei, įdomi vyresnio amžiaus žmonių tema, įtariu, kad yra ir daugiau tokių, kuriuos tai gali dominti. Ir noriu pabrėžti: „Pakartot“ nėra socialinis projektas, savo šokėjas per repeticijas spaudžiu kaip profesionales. Viliuosi, kad žiūrovai vertins spektaklį už jo meninę vertę, o ne „kaip tokio amžiaus šokėjoms – tai visai nieko.“

Esame įpratę viską gyvenime sudėlioti į lentynėles, klijuoti etiketes. Pradėti šokti 50-ies – jau ne tau... O argi vyresnis žmogus pasikeičia, perkopus 50-metį jį tarsi lemputę kas nors išjungia? Jei gyveni pagal visuomenės normas, kartais pamiršti, ko pats nori iš gyvenimo.

Gyvenate kitoje šalyje, tad galite pasakyti, ar tik visuomenės normų paisymas nėra ryškesnis čia, Lietuvoje?

Anglijoje per repeticjias stengdavausi tinkamai išsakyti pastabas šokėjams, kad tik nieko neįžeisčiau, o čia šokėjos-dalyvės pačios ragina sakyti, kas negerai, o jei netinkamai juda – statyti jas į šokėjų eilės galą. Žmonės čia kelia sau aukštus kriterijus – tikrai į tai atkreipiau dėmesį.

Kokios jūsų šokėjos?

Užsidegusios, žingeidžios, spirgančios išbandyti nauja. Spektaklį sudėliosime per 6 repeticijas, dirbame sekmadieniais, nes juk moterys turi darbus, šeimas. Šnekučiuotis nėra laiko, tik nugirdau, kad viena yra nekilnojamojo turto specialistė, kita pasidžiaugė išsilaikiusi motociklininko teises ir įsijungė į baikerių bendruomenę. Į projektą susirinko moterys, kurios vis tiek kaip nors yra susipažinusios su judesiu – bent jau vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, lanko jogą ar aerobiką. Kūno ir erdvės koordinacija joms nesvetima, tad nepradedame spektaklio statyti nuo nulio, šokėjos greitai pagauna mano norus, pastabas.

Į repeticijas Vilniuje atskrendate iš Londono – kaip ten atsidūrėte?

Būdama 19 metų išskridau norėdama paragauti Europos Sąjungos atvertos laisvės. Ir įsimylėjau Londoną – jis užkrečiantis, taip jau 15 metų. Iki šiol dar dirbu fotografo asistente, retušuoju nuotraukas, nes tik iš šokio šiame mieste ne visada pragyvensi. Iš pradžių maniau, kad pasidžiaugiu naujais potyriais ir grįžtu namo, samdausi mokytoją ir ruošiuosi architektūros studijoms. Bet iš galvos neišgaravo jausmas, kurį patyriau bandydama šokti. Būdama paauglė stebėdavau festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ pasirodymus lyg stebuklą. Draugės sesuo Jekaterina Deineko kaip tik vedė šiuolaikinio šokio pamokas – vos pabandžiusi nustebau: koks geras teisingas jausmas mano kūne!

Bet juk šokėjai - tik tie, kurie šoka nuo trejų metų baletą, ar ne? Aš, būdama 23 metų, Londone nuėjau į baleto pamokas – mažos mergytės mane girdavo, kad puikiai sekasi (juokiasi). Per dvejus metus pasiruošiau ir įstojau į Middlesex universitetą studijuoti šokio. Ten man akys atsivėrė, kiek daug šokis apima – tai ir istorija, visuomenės kontekstas, fizioterapija, komunikacija.

Baigusi studijas dalyvavau keliuose šokių projektuose – labai į sceną nesiveržiau. Šokau pirmame savo spektaklyje „Gone To Get Milk“ („Išėjau pieno“), bet būdama scenoje stebėjau techninės komandos klaidas, jaudinausi dėl kitų savo šokėjų – supratau, kad vienu metu negaliu būti dviejose vietose, tad pasirinkau būti šalia scenos.

Kokia jūsų spektaklių žinutė pasauliui? Kuo išskirtinė iš tūkstančių šokėjų Ieva Kuniskis?

Tokių „genijų“ kaip aš pasaulyje šimtai (juokiasi). Neturiu paruošusi jokios žinutės, man tiesiog patinka dialogas su auditorija. Jai noriu papasakoti tai, ką pastebiu kasdien savo aplinkoje: tai buitiniai santykiai, o jie mane keri. Aš per šokėjus/atlikėjus „iššoku“ santykį su aplinka, žmogumi. Aplipindama spektaklį emociniais kontekstais nagrinėju, kas mes tokie esame. Ne globali, asmens tema mane domina labiau.

Kokia ta tema – meilė, neapykanta, išdavystė ar prasta kava rytą?

Viskas – net ir prasta kava rytą, nes ji gali pakreipti gyvenimo trajektoriją. Nesu pranašas ir neturiu jokios žinutės. Man svarbu pastatyti spektaklį taip, kad žinutę susiformuluotų pats žiūrovas, įžvelgtų kūrinyje ką nors sau asmeniško, artimo.

Spektaklis „Pakartot“ kalba apie etikečių, išankstinių nuostatų atsikratymą, nuostatų laužymą. Mes – ne lytis, ne amžius, ne plaukų spalva, ne suknelės dydis. Mes esame mes.

Panardinsite tas šokėjas į kerintį meno pasaulį ir išskrisite? O gal liksite?

Viliuosi, kad tokią trupę perims kas nors iš kolegų choreografų Lietuvoje – jie domisi tokiu sumanymu. Pati gyvensiu tarp dviejų miestų, o Vilniuje ypač gera, kai atradau jame savo vietą per šokį.

Kai kuriems žmonėms Londonas – tik vieta uždirbti pinigų pragyvenimui, o jums?

Vieniems jis per didelis, sunkus ir varginantis, bet aš susiliejau su Londonu. Visuomet iš kur nors į jį grįžtu su šypsena. Dirbu laisvu grafiku, nepakliūnu į piko valandas, gal todėl tas miestas manęs nevargina. Tačiau dirbu tiek, kad kartais akis tarsi dūmai užgula nuovargis. Juk pati kuriu savo projektus, o tai reiškia, kad ne tik statau šokį, bet ir ieškau finansavimo, užsiimu rinkodara – viskuo, kas su tuo susiję. Bet pertraukas turiu daryti dėl šuns Juriko, pakildama jį vedžioti šiek tiek pykstu, kad turiu atsitraukti nuo darbo, tačiau po penkių minučių pasijuntu laiminga – šuo sutvarko visas gyvenimo problemas. Mėgstu su juo prapulti Londono nuostabiuose parkuose.

Kokie jūsų juodieji ir šviesieji gyvenimo periodai?

Nefiksuoju nei laimės, nei nelaimės, kasdien būsena vis kitokia, neužstringu momentuose.

Man nuskilo, kad kaip asmenybė susiformavau Londone. Lyg ir gyveni tik savo burbule, tačiau naudojiesi Londono dovanojama laisve, anonimiškumu. Čia juk tiek žmonių, visi užsiėmę savais reikalais, niekam tu nerūpi. Gal kai kam trūksta to šilto akių kontakto, bet tai turi ir privalumų – nesi vertinamas. To labai reikia pasauliui, su kolegomis kalbame apie tai, kad nuo scenos žiūrovui turime apie tai kalbėti, paakinti juos atsisakyti nuostatų, neklijuoti etikečių ir nusiplėšti jas patiems.

Ieva, jūs man pamelavote, turite žinutę, kurią siunčiate savo kūryba – jūs norite pasaulį padaryti geresnį.

Tikrai...(Juokiasi.) Aš noriu, kad man būtų smagiau gyventi šiame pasaulyje.

Ievos Kuniskis performansą „Pakartot“ ir kitus „Kultūros nakties“ renginius vilniečiai galės išvystis birželio 15-osios naktį. Daugiau informacijos apie juos rasite www.kulturosnaktis.lt.