Turite retro automobilį. Keturratį, jachtą ar vandens motociklą, o gal net lėktuvėlį...Pasidžiaugus „žaisliuku“ šiltuoju metų laiku žiemą apninka rūpestis. Nors šiek tiek prisilietę prie technikos žino: stovėti transporto priemonei yra tolygu mirčiai – ji turi judėti, kvėpuoti, jos gyslomis turi cirkuliuoti skysčiai. Šią savo ir kitų išskirtinių pojūčių mėgėjų galvos skausmą išsprendė gamyklos „Plasta“ vadovas Vytas PODERIS (36).
Neseniai jis Vilniuje atidarė garažą Tech.Daiktams.lt. Kelių tūkstančių kvadratinių metrų patalpai žodis „garažas“ greičiausiai skamba šiek tiek įžeidžiai. Juolab kad jo funkcija taip išplėsta, jog verčia kilstelėti antakius. Du metrai į priekį, du atgal – tiek automobilis kartkartėmis pajudinamas, kad stovėjimas neturėtų neigiamos įtakos ratams, padangoms ir kitiems mazgams. O kur dar reguliarus akumuliatorių tikrinimas, drėgmės, blogo kvapo naikinimas jonizatoriumi ir sustiprinta apsauga visą parą.
Dėl pastarosios priežasties pamatyti ir nufotografuoti galima tik nedidelę dalį čia saugomų transporto priemonių: legendinio lenktynininko Stasio Brundzos 1981-ųjų „Lincoln“, „Volgą“, kurią Vytas surinko kartu su savo tėčiu, išsaugotos gamyklinės spalvos ir niekada nevirintus „Žigulius“, 1975 metų „Mercedes SLC“, keturračių, motociklų. Nepastatyta „ant akių“, bet čia saugomi „Lamborghini“, „Ferrari“...
Vos įsiprašiau į svečius, sakėte jums nereikia reklamos. Ar taip būna šiais laikais?
Geriausia reklama – iš lūpų į lūpas, užsitarnavus klientų pasitikėjimą teikiant kokybišką palaugą. Dar – feisbukas. Sakote, tai praeitis? Kada paskutinį kartą atsidarėte feisbuką? Prieš valandą...Tai apie ką mes kalbam, – ramiai dėsto Vytas, atverdamas duris į Tech.Daiktams.lt valdas.
Įkūrėte prabangią transporto priemonių saugojimo vietą – paklausiu, kaip dažnas mėgsta: ar apsimoka čia laikyti ir taip brangų pirkinį?
Velniškai. Vilniuje mėnesiui garažiuką galima išsinuomoti už 30 eurų – tiek kainuoja pas mus laikyti motociklą. Tas garažas bus šaltas ir be apsaugos. Geresnis kainuoja apie 100 eurų, antra tiek atsieitų šildymas. VIP klubo narystė kainuoja daugiau. Nieko nėra brangiau nei pigus daiktas. Žinote, yra žmonių, kurie gyvena paprastame bute, tačiau įgyvendinę savo svajonę – įsigiję keturratį – važinėja vieni ar su kokių penkių žmonių kompanija, jiems nereikia puikuotis. Ir, žiūrėk, laimi tarptautinėse varžybose.
Ar apsimoka man? Kai atidarėme saugyklą Daiktams.lt, pirminė investicija buvo 250 tūkstančių eurų bandomajam projektui. Prisimenu pirmą vakarą – atvežiau ir su partneriais savo rankomis sukrovėme į saugojimo kameras daiktus, kad būtų justi gyvybė. Stovėjau ir galvojau... juk tai pinigai, atitraukti, tarkim, nuo mano vaikų mokslų. Kas čia saugos savo daiktus? Šiandien čia nuolat užpildyta, investavome dar milijoną eurų.
Užsidegiau dar viena idėja (mosteli ranka) – tai mūsų sukurtas pramoginis robotas, liko sutvarkyti sertifikacijos dokumentus. Kadangi turime žinių, kaip tai daryti, jau esame gavę užsakymą pagaminti treniruoklį pilotams ir pramoginį įrenginį „Snow Arenai“. Nėra šalyje treniruoklio, kuris apverstų aukštyn kojomis ar padarytų „bačką“ – savotišką sukutį, primenantį jausmą skrendant lėktuvu, arba perteiktų sraigtasparnio valdymo pojūtį. Kas tik nori, čia gali įgyvendinti savo svajonių projektą – turime visus įrankius. Tai įkvepia – štai kaip išsiplėtusios „garažo“ ribos.
Maniau, kad man pačiam Tech.Daiktams.lt paslaugos tikrai nereikės, – laikiau techniką didžiuliame garaže, prie namų už Vilniaus. Sėdi ir iš karto važiuoji. Bet motociklu ar keturračiu ne tik važiuoji – turi jį įkelti į priekabą, iškelti, grandinę sutepti, filtrus išplauti. Dabar teikiame ir tokią paslaugą – nuo technikos gabenimo iki rūbų plovimo – naminė skalbimo mašina nuo jų juk paskui savaitę dvokia. Šia paslauga naudojuosi ir aš – prie gero greitai priprantama (juokiasi).
Ar technikos mėgėjui nėra smagu pačiam tą grandinę sutepti?
Kai tai tampa rutina, smagumo nebelieka. Tam neturiu laiko, geriau pabūsiu su vaikais. Štai jeigu sūnui norėsiu perteikti įgūdžius – eisime abu ir tepsime grandinę. Tą ir darome – mano septynerių Gintautas dabar renka plento dviratį savo rankomis, aš ji konsultuoju, padedu.
Gal to išmokau iš savo tėčio – jis įtraukdavo į visokią veiklą. Bjauriai jausdavausi, kai mokykloje neturėdavau pinigų per ilgąją pertrauką nusipirkti bandelės, – tėtis mokė, kad veltui niekas gyvenime nieko neduos, bet visada turėjau galimybę užsidirbti. Supratęs, kad noriu daugiau, 14-os pradėjau darbuotis brolio restoranų versle.
Vyrui labai svarbu palaikymas – mano žmona Vaiva, priimant svarbius sprendimus, būtent taip ir sako: jei nepasiseks – ir ką, juk ne pabaiga. Tai išlaisvina tave nuo išankstinių nuogąstavimų.
Įgūdžiai suktis padėjo išauginti „Plastos“ gamyklą – dabar ji įeina į atliekų perdirbėjų trejetuką Europoje? O tik pasiteirauk praeivio gatvėje – dažnas paklaus, ar ta gamykla nebankrutavusi kaip dauguma kitų sovietmečio gigantų.
Taip, mes tarp Europos galingiausių – britų BPI ir olandų „CeDo“. Niekada nekūriau verslo tik norėdamas uždirbti pinigų. Bandžiau – tada blogai sekasi. Esu patyręs ne vieną bankrotą. Banaliai skamba, bet tai – taip pat verslo dalis. Didžioji dalis verslų privalo bankrutuoti, nes jei visi kurs saugius verslus – neprogresuosime. Reikia kurti ką nors naujo, bandyti, rizikuoti, bet tuomet negali numatyti pasekmių. Tačiau taip išmoksti valdyti riziką.
Todėl, kai investavau į „Plastą“ ir įmonė buvo duobėje, nekūrėme naujo verslo, o vystėme tai, ką jau turėjome, – naudojome sukauptą patirtį, žinias, investavome į naujus tos pačios veiklos projektus. Techdaiktams.lt atsirado ne dėl to, kad reikia uždirbti daugiau pinigų. Mums liko, kaip vadinu, darbo atlieka. Žmonės neįvertina, kad iš kiekvieno proceso, net pomėgio lieka atlieka. Mano pomėgis – technika. Man trūko techninių žinių, todėl vakarais, kai dauguma žiūri televizorių ar eina miegoti, aš iki trečios valandos nakties rinkau keturračius, motociklus nuo nulio. Surinkau, kur nors galiu panaudoti žinias.
Bet „atlieka“ toks... neestetiškas žodis.
Mūsų pagrindinis verslas pastatytas ant atliekos. Atlieka – tai resursai. Kai žmonės sako, kad sąvartynai yra blogai, aš sakau, kad tai geriausia, ką turėjome. Po 15–20 metų pradėsime kasti tuos užkastus sąvartynus, nes ten liko plastikas. O jis gyvens 1000 metų.
Dabar džiūgaujama dėl biodegraduojančių maišų, pagamintų iš kukurūzų krakmolo. Nuostabus dalykas – suiro, bakterijos suvalgė, plastikas neteršia gamtos. Tik pamirštama viena: iš maisto produkto gaminant maišą sunaudojama apie 10 kartų daugiau energijos, nei gaminant plastikinį. Pagamintas iš maisto produkto vėliau tiesiog suyra – išnyksta, o plastikinį perdirbame dešimtis kartų, taip jam suteikdami vis naują gyvenimo ciklą. Tai kuriuo atveju labiau saugoma gamta?..
Kaip su šiukšlėmis elgtis eiliniam piliečiui? Vieni rūšiuoja, kiti numoja ranka.
Prieš 15 metų 95 procentai mūsų perdirbamos žaliavos buvo importuojama. 2017-aisiais importuoti teko mažiau – 60 procentų. Tai ne tik investicijų, bet ir žmonių sąmoningumo nuopelnas. Rūšiuoti reikia. Tik bėda, kad, turėdami plastikui skirtą konteinerį, žmonės ten meta ir kitas atliekas. Taip plastikas užteršiamas, jį sunkiau perdirbti. Kita bėda – piginti pakuotės gamybą sukuriant ir išleidžiant į rinką daugiasluoksnius plastikus, kurie yra neperdirbami.
O koks neperdirbamas?
Pavyzdžiui, vos ne kasdien perkama mėsos vakuuminė pakuotė – ji suklijuota iš kelių sluoksnių plastiko. Neperdirbamas čipsų pakelis suklijuotas iš penkių sluoksnių. Egzistuoja pakuotės, suklijuotos ir iš 15 sluoksnių plastiko bei kitų medžiagų – popieriaus, aliuminio. Mes kaip tik šiuo metu tobuliname technologiją, kurią taikant atliekas bus galima perdirbti. Mes ir dabar perdirbame neperdirbamą plastiką – mūsų gamyklos kiemas išgrįstas trinkelėmis, pagamintomis iš neperdirbamo plastiko. Tokia medžiaga pravers tiesiant kelius – jau bendraujame su kelių tiesėjais.
Jūsų įmonių grupėje dirba apie 800 žmonių. Kaip diriguojate tokiai didelei komandai?
Aš nediriguoju. Tai neįmanoma. Galima tik motyvuoti. Kai prieš daug metų derėjomės su partneriu dėl akcijų pirkimo, jis manęs paklausė: „Parduodu tau savo akcijų paketą – tampi gamyklos vadovu, o jos situacija labai bloga, sakyk – kaip taisysi padėtį?“ Atsakiau, kad reikia pakeisti tik vieną dalyką – kultūrą: reikia padaryti taip, kad žmonėms norėtųsi dirbti, kurti, išrasti.
Mes visi norime uždirbti pinigų, tinkamai pasirūpinti savo šeima, bet taip pat – įnešti savo indėlį, būti vertinami, jaustis kažko svarbaus, įtakingo dalimi. Jei reikia vadybininko – surengi atranką, priimi žmogų. Jis dirba ir kenčia. Mūsų TechDaiktams.lt vadybininkas Raimondas Machrovas, vienas iš Lietuvos motokroso čempionų, 2022 metais važiuos į Dakarą. Jis gyvena tuo. Štai jums ir motyvacija.
Ką patartumėte 26 metų jaunuoliui, kuris nebenori dirbti samdomo darbo, ketina kurti savo verslą?
Eik dirbti mažiausiai mokamo darbo įspūdingiausiuose versluose. Pradžioje turi mokytis – net iš svetimų klaidų. Kuo skiriasi geras vadovas nuo blogo? Blogi yra gerai išsimokslinę, bet neturintys savo filosofijos. Geri vadovai turi stiprią filosofiją, dėl to dažnai laikomi įžūliais ar arogantiškais, nes kalba atvirai. Čia kaip šeimoje, kai stengiamasi užglaistyti nesutarimus ir vengiama konflikto. Nereikia konflikto – reikia konstruktyviai spręsti situaciją. Viskas gyvenime išsprendžiama, išskyrus vieną dalyką – mirtį.
Kalbėjote apie motyvaciją, o kas įkvepia jus?
Buvau toks blogas mokinys, kad vos baigiau mokyklą. Papildomai mane mokė lietuvių kalbos mokytoja, kuri dar ėmė pinigus už tai, ko nepadarė per pamokas. Ji neišmokė manęs per keliolika metų – profesionalas tai padarė per pusmetį. Kai įstojau į Vilniaus universitetą mokytis verslo informacijos vadybos (ten nereikėjo lietuvių kalbos egzamino), kalbininkas Antanas Smetona, suprasdamas, kad esu akivaizdžiai „turintis sunkumų“, pasakė, jog jo paskaitų galiu nelankyti – užteks perskaityti tekstą, ir padavė lapelį. Išeinu laimingas, ateinu po kurio laiko, skaitau tekstą, dėstytojas sako: „Lauk!“ Tokia reakcija buvo dar kelis kartus, neiškentęs paklausiau, kas blogai.
„Poderi, nori sužinoti, kas ne taip? Ateik į paskaitas ir sužinosi“, – pasakė Antanas Smetona. Jis suprato, kokia mano bėda. Taisykles mokytis – ne man, turiu kūnu pajusti reikalą. Prisiminiau, kaip kirčiuodavo mano močiutė nuo Marijampolės. Prisiminęs ją ir išklausęs keletą paskaitų, tekstą perskaičiau tinkamai ir gavau įskaitą pas Smetoną. Kaip šiandien prisimenu... „ji buvo maža balta katytė“ (pabrėžtinai kirčiuodamas juokiasi).
Kodėl nuo taip toli pradedu? Tas dėstytojas – vienas iš padėjusių suvokti, kas yra profesionalas. „Plastos“ sėkmė ta, kad mes imamės projektų, kurių kiti atsisako. Tai mūsų darbo kultūros dalis. Mes perdirbame labiausiai užterštas atliekas, iš jų gaminame produktus, kurių neįmanoma pagaminti, – bet tik taip sugebame konkuruoti. Nes lengvus dalykus daro visi. Mes nebijome bandyti ir daryti klaidų. Kuriame inovatyvius sprendimus – tai mane motyvuoja.
Jūs išvis ko nors baiminatės – kad ir neteisingų sprendimų, bankroto?
Labai sunkios ligos baiminuosi – tam yra priežastis, o visa kita galima ištaisyti, nors šiais laikais ir ligą galima nugalėti, veikiant ryžtingai ir laiku. O jei ir bankrotas, negi gyvenimas baigiasi? Vėl tampi laisvu žmogumi. Niekas žmogaus labiau nepririša nei turtas. Vyrui labai svarbu palaikymas – mano žmona Vaiva, priimant svarbius sprendimus, būtent taip ir sako: jei nepasiseks – ir ką, juk ne pabaiga. Tai išlaisvina tave nuo išankstinių nuogąstavimų.
Pats vienas išgyvensi, o kaip sumokėsi, tarkim, už vaikų būrelius?
Sėsi į prekybos centro kasą ar kursi naują verslą. Neužteks būreliams? Vadinasi, nevaikščios vaikai į būrelius, pasiimsi sūnų ir eisite abu į mišką sportuoti – tai bus geriau už bet kokį būrelį. Ne mano mintis, bet labai gera: nė vienas mirdamas nesigailėjo dėl to, ką padarė, bet gailėjosi to, ko nepadarė. Taip aš ir gyvenu.
