Iliuzionistė Diana Gaičiūnaitė-Dirmė: apie ypatingą vasarą ir sustabdytą sceninę veiklą

Trumpa dosjė

• GIMTASIS MIESTAS. Žemutinis Naugardas.
• MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Žiema, nes mėgstu baltą spalvą ir tobulą švarą.
• PASAULIO VIRTUVĖ. Viena mėgstamiausių – Indijos. Ypatingieji prieskoniai suteikia maistui nuostabų aromatą ir nepakartojamą skonį.
• RYTO RITUALAS. Kiekvieną rytą išgeriu stiklinę vandens, pagardinto medumi, ir kulniuoju su šunimis į mišką.
• BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Ledinukas nuo kosulio.
• KNYGA. Atvira ir šokiruojanti Marinos Abramovič autobiografija „Eiti kiaurai sienas“. Žaviuosi šia menininke.
• KUR GERIAUSIAI PAILSIMA. Geriausiai atsipalaiduoju mėgstamame hamake, jame gera suptis klausantis lietaus lašų barbenimo.
• NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Iškepus vištai plauti kepimo skardą. Su vyru net žaidžiame žaidimą, kuriam teks plauti indus (juokiasi).
• GYVENIMO AVANTIŪRA. Ištekėti.
• AUTORITETAS. Brolis Arvydas.

Kuo gyvenote šią vasarą?

Ši vasara man ypatinga jau vien tuo, kad tapau Druskininkų LIONS moterų klubo prezidente. Jaučiu didžiulę atsakomybę. O svarbiausias vasaros įvykis – su klubu rengiame tarptautinę stovyklą Ukrainos vaikams. Didžiausias tikslas – padėti nuo karo pabėgusiems ukrainiečių vaikučiams. Jiems teko iškęsti baimę, tėvų netektį, išgyventi maisto trūkumą, palikti mokyklas, draugus ir mėgstamus žaislus. Kiekvienam iš jų reikia saugumo, švietimo ir paramos.

Kartu su Druskininkų LIONS moterų klubu norėjome padovanoti vaikams nepamirštamą vasarą, tad stovykloje kūrėme saugią aplinką ir skatinome ukrainiečius vaikučius integruotis į mūsų visuomenę. Taip pat ugdėme socialinį pažinimą, kūrybingumą, kultūros suvokimą.

Labai tikimės, kad ši vasaros dienos stovykla suteikė mažiesiems daug džiaugsmo ir paliko pačius geriausius prisiminimus visam gyvenimui. Neabejoju, kad bendromis pastangomis galime padaryti šį pasaulį malonesnį, o nuskriaustų vaikų gyvenimas gali tapti įdomesnis, šviesesnis ir prasmingesnis.

Pati esu be galo dėkinga savo šeimai – vyrui, broliui, tėvams, kad palaiko mane šioje labdaringoje veikloje. Neseniai pardavėme brolio Algirdo tris paveikslus, o pinigus skyrėme labdarai. Be artimųjų palaikymo sunku būtų daryti tai, ką darau.

Daug prisidedate prie paramos Ukrainai. Kada prasidėjo draugystė su ukrainiečiais?

Taip gyvenimas susidėliojo, kad prieš metus apsilankiau Ukrainos vaikų namuose. Ten susipažinau su globos namų auklėtiniais, pradėjau bendrauti su sunkaus likimo vaikais. Ši bičiulystė man padėjo nusileisti iš dangaus ant žemės.

Kartą išgirdau mažos mergaitės ukrainietės maldą. Kalbėdama su Dievu ji dėkojo už tai, kad turi stogą virš galvos, už duoną, šilumą. Prašė, kad mama ir tėtis nustotų gerti, rūkyti ir ją su broliuku parsivežtų namo. Tai taip stipriai mane palietė...

Esu be galo dėkinga šiems vaikams už tai, kad mano širdis buvo sudaužyta į tūkstantį mažų gabalėlių, ir už tai, kad jie surinko šias daleles ir grąžino mano širdį dvigubai didesnę. O dabar, kai Ukrainoje vyksta karas, vaikai atsidūrė ypač sudėtingoje situacijoje. Sunku net įsivaizduoti, ką jiems teko išgyventi.

Dėl ko labiausiai skaudu, žvelgiant į karo padarinius?

Papasakosiu istoriją, kuri leis geriau suprasti, kas mane neramina. Karo pradžioje susipažinau su nuo karo iš Ukrainos pabėgusia šeima – mama Liudmila, jos sūneliu ir mažute dukryte. Kai jiems pavyko pasiekti Lenkiją, Liudmila sužinojo, kad neteko vyro, vaikai – tėčio. Kaip tiksliai viskas nutiko, net neapsivertė liežuvis paklausti. Po tokios žinios pablogėjo berniuko sveikata, teko jį vežti į ligoninę.

Moteris pasakojo, kad dabar jie nebeturi nieko – nei namų, nei padėti galinčių žmonių, nei pinigų. Išsiruošėme visi į parduotuvę pirkti reikalingų daiktų: kai važiavome, vairuodama ir klausydama jų istorijos net pamiršau rodyti posūkius, galvą spaudė slogios mintys. Tačiau žinojau privalanti susiimti.

Parduotuvėje, kai išrinkome visiems tinkamus drabužius, jau ir viena kita šypsena atsirado. Apsipirkę visi apsikabinome – užuojauta buvo susimaišiusi su dėkingumu ir beviltiškumu. Vos galėjau sulaikyti ašaras. Bet dabar ne laikas verkti, nes dar daug visko reikia nuveikti.

Ko Lietuvoje gyvenančioms Ukrainos šeimoms šiuo metu labiausiai trūksta?

Nuo karo siaubo pabėgusioms ukrainiečių šeimoms reikalinga visapusiška pagalba, tad turime nenuleisti rankų. Paprasčiausias dalykas yra užsimerkti ir sakyti: „Kiekvienas – už save, tai ne mūsų reikalas.“ Jeigu kito žmogaus skausmas mums nerūpės ir mes lauksime, kol viską padarys kiti, nebeliks kam padėti.

O pagalbą galime suteikti kiekvienas, svarbiausia – turėti noro. Mažos pagalbos nebūna – kiekvienas mūsų darbas yra labai reikalingas ir reikšmingas. Kas gali, tas padeda ukrainiečių šeimoms tiesiogiai – kad ir maisto nuperka, bet lygiai taip pat galima padėti aukojant pinigų labdaros organizacijoms. Ir nereikia kuklintis – kalbėkite, kad padarėte gerą darbą, būkite pavyzdžiu ir galbūt įkvėpsite tą patį daryti kitus.

Padėdama vaikams tikriausiai išgyvenate daug emocijų.

Į viską jau žiūriu kitaip. Kai aktyviai įsitraukiau į pagalbos ukrainiečiams veiklas, mano požiūris į gyvenimą pasikeitė. Matyt, pasikeičiau ir aš. Taip, pamąstau, koks sunkus yra skaudžiai likimo nuskriaustų vaikų gyvenimas. Baisesnės lemties nei gyventi be mamos ir tėčio vaikui nėra. Bet neįsitraukiu į išgyvenimus, o einu ir tiesiog darau tai, ką galiu. Taip gimsta prasmė, neleidžianti pačiam emociškai palūžti.

Esate iliuzionistė, išgarsėjusi ekstremaliais triukais ir įspūdingais pasirodymais. Kiek šiandien jūsų gyvenime pasirodymų, ar šia veikla aktyviai užsiimate?

Mūsų veiklą sustabdė pandemija. Teko visus pasirodymams skirtus daiktus sukrauti į dėžes ir padėti ramiai gulėti. Kai situacija pagerėjo ir buvo galima pasirodyti su kaukėmis, nusprendėme, kad kol bus mažiausia rizika žiūrovams užsikrėsti, tol mes ant scenos nelipsime.

Dabar su savo programa pasirodome labdaros koncertuose. Laikui bėgant keičiasi ir mūsų požiūris į gyvenimą, tikrąsias vertybes. Šiuo metu, manau, labiausiai reikalinga esu kitoje vietoje. O ateityje, jeigu bus įkvėpimo, pasirodysime ir plačiau kaip iliuzionistai.

Scenoje esate nuo 14 metų. Ar per 30 metų magijos pasaulyje padarėte viską, ką galėjote?

Manau, kad magijos pasaulyje išties jau nuveikėme labai daug. Gerai jaučiuosi stovėdama scenoje, bet gyvenimas eina į priekį. Scenoje įgyti įgūdžiai šiandien padeda kitose veiklose, kad ir labdaros renginiuose. Stengiuosi įkvėpti ir motyvuoti žmones prisidėti prie gerų darbų.

O mano brolis Arvydas taip pat rado save kitoje srityje – tapo paveikslus. Neįmanoma jo atitraukti nuo šios veiklos – taip giliai paniro, kad sunku iškrapštyti iš studijos (šypsosi). Ir jam puikiai sekasi. Jo kūriniai labai perkami užsienyje. Šiame kelyje broliui padedu ir aš – organizuoju parodas, aprašau paveikslus. Tai dar vienas mūsų bendras darbas.

Scenos žmogui svarbu ir gerai atrodyti. Kokioms sveikatos ir grožio procedūroms sunkiausiai atsispiriate?

Mano gyvenimo dalimi jau seniai yra tapusi joga. Dar viena puiki sveikatos ir grožio procedūra – pėdų refleksoterapija. Kieme turime akmenukų takelius, kuriais mėgstu pavaikščioti. Keletą metų dėl ilgalaikio aukštakulnių avėjimo buvo pradėjusios skaudėti kojos, tad refleksoterapija labai padėjo. Po jos dar pėdas atgaivinu šaltu vandeniu.

Vienas jūsų hobių – kinologija. Daug laiko skiriate augintiniams – juodiesiems rusų terjerams?

Mūsų namuose du augintiniai – Tima ir Bondas. Bondas – mano širdis, o Tima – siela (šypsosi). Visas laisvalaikis skirtas šuniukams. Kai buvau maža, labai prašiau tėvų, kad nupirktų šuniuką, bet kadangi daug keliavome, nebuvo galimybių jo auginti. Tad kai su vyru pasistatėme namą, įsigijome vieną šuniuką, paskui ir antrą. Patiko juos dresuoti, norėjau vaikščioti po parodas. Šią svajonę ir įgyvendinau – pasiekėme viską, ko norėjome.

Dabar jau mūsų augintiniai senjorai, tad žiūriu į gausybę apdovanojimų ir tai man kelia pačius geriausius prisiminimus. Su šunimis drauge ir keliaujame. Tiesa, labai toli kažkur nevažiuojame, nes nėra tokio poreikio, – kaip artistė esu išmaišiusi kone pusę pasaulio. Tad dabar mėgaujuosi namais ir augintinių draugija.

Mėgstate mintimis persikelti į iliuzijų pasaulį?

Anksčiau turėjau iliuziją, kad karas, smurtas, nekaltų žmonių mirtis mūsų niekada nepalies. Dabar pasaulis, agresyviai žvangindamas ginklais, mums priminė, kad tokių pažadų jis niekada nedavė. Staiga supratome, koks jis nesaugus, žiaurus ir nenuspėjamas.

Ar mes pasiruošę toliau gyventi tokiame pasaulyje? Kurti verslą, meną, dėlioti Taro kortas ir kalbėtis apie psichologiją? Manau, kad šią vasarą buvo aktualu tiesiog neišprotėti.

Prisimenu, kai dar buvau maža mergaitė, senelis man pasakė: „Dianėle, daryk tai, ką gali, o bus taip, kaip bus. Svarbiausia tikėti tuo, ką darai!“ Ir aš tikiu, kad mes patys esame savo gyvenimo knygos autoriai. Ir tegul mūsų gyvenimo knygoje būna daug puslapių su istorijomis apie pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.