„Kadangi gyvename Lietuvoje ir mano šeima turi daugiau galimybių matyti mane, Ilką ir anūkę Adrianą, sutarėme, jog didžiausias šventes stengsimės švęsti Namibijoje – kad Ilkos šeima taip pat jaustųsi dalyvaujanti mūsų gyvenime, o mes – jos“, – paaiškina asmeninis treneris, kultūrizmo čempionas Andrius Pauliukevičius (39), su žmona sveikos gyvensenos trenere Ilka Adams (35) pirmagimės Adrianos krikštynas atšventęs Namibijoje.
Ilkos šeima yra krikščionys – evangelikai liuteronai, todėl ceremonija panaši į lietuviškas krikštynas. Balandžio pabaigoje metukų sulaukusią Adrianą pastorius krikštijo bažnyčioje.
Vėliau artimiausi šeimos nariai vyko papietauti į tą pačią vietą, kurioje buvo švenčiamos Ilkos ir Andriaus vestuvės.
„Prie tos vietos prisirišome ir šįsyk būdami Namibijoje ten apsilankėme net keturis kartus“, – juokdamasi prisipažįsta pora.
Pirmieji tėvystės metai juodu išmokė planuoti laiką.
„Adrianai reikia skirti dėmesio ir laiko, o daugiau valandų paroje neatsirado ir darbų nesumažėjo, – tikina Ilka ir Andrius. – Tad reikia išmokti nešvaistyti jo nesvarbiems dalykams, kad kuo daugiau liktų artimiesiems.“
Kadangi poros dukra Namibijoje minėjo ir savo pirmąjį gimtadienį, šia gražia proga buvo surengta mažosios fotosesija.
Tradicija viešėti Namibijoje
Kai 2014-ųjų lapkritį Andrius ir Ilka susituokė Namibijoje, kasmet vykdavo aplankyti artimųjų Ilkos gimtinėje. Paprastai tai darydavo gruodžio, sausio mėnesiais.
„Tuo metu mūsų srityje darbo būna šiek tiek mažiau. Išvažiuoti per patį darbymetį būtų neišmintinga, – šypteli Andrius. – Be to, Lietuvoje tai tamsiausi mėnesiai. Šaltis nėra baisus dalykas. Labiausiai slegia šviesos trūkumas.“
Tačiau šiemet išvykti gruodį porai pasirodė per anksti, nes Adriana dar buvo per maža. Namibija kurį laiką irgi buvo užsidariusi dėl pasaulį apėmusios koronaviruso pandemijos.
Andrius prisipažįsta, kad keliauti su mažu vaiku buvo baisiau jam nei žmonai.
„Ilka yra drąsesnė. Kita vertus, jos drąsa pagrįsta, nes ji – labai gera mama, puikiai tvarkosi. Adrianai sunkios būna tik tos dienos, kai dygsta dantukai. Visais kitais atvejais ji – rami ir geros nuotaikos, – pasakoja. – Kelionė dėl didelio laiko tarpo tarp skrydžių iš Vilniaus į Frankfurtą ir iš Frankfurto į Namibiją šįkart nuo slenksčio iki slenksčio truko kiek ilgiau nei 30 valandų. Bet Adrianos neišvargino labiau nei mūsų. Lėktuvas nebuvo sausakimšas, todėl turėjome galimybę dukrą paguldyti ant dviejų sėdynių ir užmigdyti.“
Pirmas susitikimas su Namibijos močiute puikiai pavyko.
„Ilkos tėvelis mirė prieš ketverius metus, likusi tik mama. Su ja Ilka kasdien arba net kelis kartus per dieną kalbasi telefonu. Kadangi Adriana visada būna šalia, ji taip pat girdėdavo močiutės balsą ir atpažindavo ją.
Įspūdingiausia buvo, kai Adriana pirmą kartą išvydo močiutę: buvo matyti, kad nepažįsta, bet vos ši pradėjo su ja kalbėtis, mergytė ėmė juoktis. Pajuto, kad yra pažįstamas, savas žmogus. Nuo tos akimirkos Adrianą jau buvo galima drąsiai palikti su močiute, ji jautėsi ramiai ir saugiai“, – pasakoja Andrius.
