In memoriam: viešnagės Vilniuje metu su Džeimsu Bondu fotografavosi ir Lietuvos garsenybės

„Va čia tai, suprantu, tikra žvaigždė“, – šnipštelėjo kažkas būrelyje fotografų, sutartinai atsukusių fotoobjektyvus į legendinį aktorių. Ir tai ištarta be jokios ironijos, taip nuoširdžiai ir pagarbiai, kaip kalbama tik apie tikrą legendą.

Kino pažiba, legendinis Džeimsas Bondas, elegantiškas turtuolis, turintis garbingą sero titulą, ir dar, o Viešpatie, britas! Visa tai vertė manyti, kad Rogeris Moore, ko gero, – išdidi ir nepasiekiama būtybė, visa savo povyza bylojanti, kad reikia išlaikyti atstumą ir bendravimą su Žemės gyventojais apriboti silpnu šaltos rankos spustelėjimu. Tačiau šįsyk stereotipai nepravertė: sero Rogerio britiškumą, pasirodo, labiausiai atskleidžia ne įgimta elegancija, o humoro gyslelė, kurią tuoj pat – ir dažnai netikėtai – pajunta aplinkiniai.

„Mėgsta pajuokauti“, – toks įspūdis liko ir aktorių Lietuvoje aptarnavusiam personalui, ir visiems, kuriems teko garbė su juo persimesti vienu kitu žodžiu.

Į Lietuvą, kaip ir į kurį kitą kraštą, kur vyksta su Geros valios ambasadoriaus misija, poną Moore atlydėjo žmona Kristina Tholstrup. Liekna, daili, išpuoselėta – į ją tikriausiai norėtų būti panaši kiekviena septyniasdešimties sulaukusi moteris.

Žmonos draugija aktoriui – tarsi energijos variklis: kažin ar jis ryžtųsi ilgoms kelionėms ir sudarytų tokią įtemptą dienotvarkę, jei nejustų besąlygiško jos palaikymo. Kita vertus, būtent Kristina pirmoji pajunta, kada vyrui reikia spausti stabdį: mandagių, bet ryžtingų jos prašymų teko paisyti ir UNICEF darbuotojams, ir žurnalistams. Nors biografijos duomenys byloja, kad ši šviesiaplaukės Danijos pramonės magnato našlės santuoka – jau trečioji, o kino žvaigždės – net ketvirtoji, itin šilti jųdviejų santykiai leidžia manyti, jog brandi pora pagaliau rado tikrąją meilę.

Garbusis aktorius draugiškai paspaudė "Žmonių" žurnalistei Grytei Liandzbergienei ranką, išgirdęs žurnalo pavadinimą pusbalsiu užtraukė Barbros Streisand dainą „People“ ir čia pat iškrėtė juoką – norėdamas į puodelį su kava įsiberti sacharino ir niekaip neįstengdamas atidaryti dėžutės, pasiguodė: „Matote, Džeimsas Bondas mokėjo užkariauti pasaulį, o aš netgi nemoku atidaryti sacharino dėžutės...“ Beje, jo akys tebėra labai gražios: ši pastaba labiau skirta tiems, kuriems įdomu, ar per daug metų ponas Rogeris neprarado kadaise turėto širdžių ėdiko žavesio.

Kaip jaučiatės po trijų Lietuvoje praleistų dienų?

Puikiai. Tik mano liemens apimtis kasdien padidėja kokiu metru, nes mus čia labai skaniai maitina (juokiasi). Turiu pasakyti, maistas jūsų šalyje – tiesiog nuostabus. Mes čia iš tiesų radome ką veikti, dienotvarkė buvo labai įtempta, bet visa veikla – labai maloni. Man tikrai patiko Lietuva, Vilnius, ypač – Vilniaus senamiestis. Mano supratimu, jis puikiai išlaikytas ir prižiūrėtas. Itin maloniai nuteikė susitikimas su jūsų Prezidentu: per labdaros vakarienę turėjome garbės su juo ir jo žmona sėdėti prie vieno stalo, buvo šaunu su jais pasikalbėti. Labai įdomūs žmonės.

Matote, Džeimsas Bondas mokėjo užkariauti pasaulį, o aš netgi nemoku atidaryti sacharino dėžutės...

Prezidentas man papasakojo, kad grįžęs į Lietuvą po penkiasdešimties Amerikoje praleistų metų pastebėjo, jog kai kurių mokyklų klasėse pro stogo skyles prikritę sniego. Taip negali būti, visi esame atsakingi, kad vaikai to nepatirtų! Dabar padėtis tikriausiai pagerėjo: ketvirtadienį lankiausi jūsų šalies mokyklose ir parsivežiau gerų įspūdžių. Mokytojai man pasirodė labai atsidavę savo darbui. Kaip nuostabu būti mokytoju, ar ne?.. Tačiau ir atsakomybė didžiulė, nes tavo rankose – kito žmogaus gyvenimas.

Tikėjotės išvysti kitokią Lietuvą? Jus kas nors nustebino?

Prieš atvykdamas pasidomėjau šia šalimi, pažiūrėjau dokumentinį filmą apie Lietuvą. Tačiau, prisipažinsiu, nemaniau, kad jūsų restoranų standartai – tokie aukšti... Nuostabu, nuostabu (šypsosi).

Virėjai pastebėjo, kad dažnai ragavote lašišos...

Taip, aš – žuvų mėgėjas. Esu įsitikinęs, kad mėsa mano amžiaus sulaukusio senioko valgiaraštyje gali atsirasti tik kartą per savaitę.

Propaguojate sveiką gyvenseną?

Nesu dėl to išprotėjęs. Bet gyvenimas privertė suprasti kai kurias taisykles: kad ir kokia skani man būtų, pavyzdžiui, vištiena, stengiuosi ja nepiktnaudžiauti. O štai vakar valgėme – kaip jūs ten vadinate – bulvių kukulių...

Cepelinų?

Zepelinus? Skanu, aš jums pasakysiu! Prezidentas pasakojo, kad ir jis kartais jais pasimėgauja.

Nors mėgstate skanų maistą, jums pavyko išsaugoti atletišką kūną. Sportuojate?

Manote, aš atletiškas? Labai ačiū (šypsosi). Kiek tik save prisimenu, reguliariai sportuoju. Vaikystėje daugybę laiko praleisdavau plaukiodamas baseine. Po armijos pradėjau lankytis sporto salėje, bet supratau, kad tai – tik laiko gaišimas: kol ten nuvažiuoji, praeina pusvalandis! Pamaniau, geriau tą pusvalandį skirti bėgtakiui. Visuomet labiausiai mėgau Kanados armijos pratimus: bėgimą, šuoliukus, atsispaudimus, pritūpimus. Visa tai atlikdavau kas rytą per pusvalandį ar keturiasdešimt penkias minutes. Bet prieš dvejus ar trejus metus teko liautis. Laikas bėga, kaulai sensta – kaip sakoma, „enough is enough“ („gana ir reiškia – gana“). Todėl dabar su žmona daug vaikštinėjame.

Kur mėgstate vaikštinėti?

Mielai renkamės golfo laukus Šveicarijoje. Ypač smagu, kai jie padengti sniegu. Šveicarijoje gyvename žiemą, o vasarą – Monake: tuomet dažniausiai vaikštome Viduržemio jūros pakrante. Esame truputį palepę (juokiasi).

Jūs – UNICEF Geros valios ambasadorius, nuoširdžiai rūpinatės viso pasaulio vaikais. O kokį maloniausią dalyką prisimenate iš savo vaikystės?

Vaikystėje didžiausias malonumas būdavo kiekvienais metais per Kūčias miegoti tėvų lovoje. Tą stebuklingą naktį tėvai tai leisdavo, kad rytą, kai imdavome traukti dovanas iš kalėdinės kojinės, matytų laimingą mano veidą. Tai truko tol, kol sulaukiau aštuonerių: tais metais, lyg ką nujausdamas, iki vidurnakčio nesumerkiau akių ir miegamojo veidrodžio atspindyje pamačiau, kaip tėvai į kalėdinę kojinę deda dovanas! Tačiau tai manęs nenuliūdino – anaiptol, labai nudžiugino, nes supratau, kad mano tėvai ir yra Kalėdų Seneliai. Įsivaizduojate, kiti žmonės Kalėdų Senelį sutikdavo tik kartą per metus, o aš jį šalia turėjau kasdien!

Žmonės dažnai ištaria „Džeimsas Bondas“ prieš tikrąjį jūsų vardą ir pavardę. Ar tai nežeidžia?

Ne, kodėl turėtų žeisti? Vaidinau Džeimsą Bondą ir tikrai to nesigailiu. Žinoma, vaidinau ir Saimoną Templeirą, ir Mavriką, ir Bretą Sinklerį, bet Bondą žino visi. O į snobų nuomonę nekreipiu dėmesio. Kalbant apie kai kuriuos aktorius priduriamas epitetas „banko plėšikas“ arba „žudikas“, nes čia – garsiausi jų vaidmenys... Tai tikrai blogiau, ar ne? Bondo nėra ko gėdytis. Nors, prisipažįstu, nemėgstu to įvaizdžio, kurį visi iki šiol prisimena, – kai aš rankose laikau šautuvą... Man jis visai nebepatinka. Deja, net knygos leidėjas išsirinko būtent tokią mano nuotrauką. Vakar fotografas irgi prašė, kad pozuodamas laikyčiau rankose šautuvą. Įkalbinėjo, esą jis netikras. Vis tiek ištariau „ne“: aš prieš pasaulio ginklavimąsi, ypač dabar, kai lankydamasis įvairiose šalyse matau prakeikto karo padarinius.

Taigi tikrame gyvenime jūs nepanašus į Džeimsą Bondą?

Džeimsas Bondas, kurį vaidinau, buvo tokios išvaizdos kaip aš, kalbėjo mano balsu, taip pat vaikščiojo, kartais nukrisdavo nuo uolų kaip aš (juokiasi). Tačiau apskritai Džeimsas Bondas – tik fikcija, tik vaizduotės vaisius.

Dėl ko nors gailitės? Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar ką nors būtumėte daręs kitaip?

Gailiuosi kai kurių idiotiškų dalykų, kuriuos savo gyvenime esu pasakęs...

(Pajutusi netinkamą interviu posūkį, čia įsiterpia žmona: „Tu gailiesi, kad vaikystėje neišmokai groti smuiku.“)

Taip, gailiuosi, kad vaikystėje neišmokau griežti smuiku. Norėjau išmokti ir net mokiausi, bet po šešių savaičių smuiko mokytojas pareiškė tėvui, kad veltui švaistomas mano ir jo laikas bei pinigai. Gailiuosi, kad neužsispyriau ir nesimokiau toliau, nes labai mėgstu muziką. Su geru draugu Julianu Rachlinu, turinčiu lietuviškų šaknų, esu įrašęs kompaktinę plokštelę: jis groja smuiku, o aš skaitau eiles. Svajoju su Julianu surengti labdaros koncertą Lietuvoje. Be abejo, UNICEF labui.

TRUMPAI APIE ROGERĮ MOORE

• Gimė 1927-aisiais Londone, namų šeimininkės ir policininko šeimoje.

• Išgarsėjo šeštajame dešimtmetyje, filmuodamasis televizijos serialuose „Ivanhoe“ ir „Aliaskos gyventojai“, tapo žvaigžde gavęs pagrindinį vaidmenį seriale „Šventasis“. Tačiau didžiausios pasaulinės šlovės sulaukė pakeitęs kolegą Seaną Connery filmuose apie agentą 007 Džeimsą Bondą.

• Vaidino septyniose juostose apie Džeimsą Bondą. Kai sukūrė pirmą savo vaidmenį bondiados filme, jam buvo 45-eri, o kai vaidino paskutiniame – jau 57-eri.

• Buvo vedęs keturis kartus. Pirmoji žmona – dailiojo čiuožimo meistrė Doorn Van Steyn, antroji – dainininkė Dorothy Squires, trečioji – italų aktorė Luisa Mattioli, su ja aktorius susilaukė trijų vaikų. Su dabartine žmona, Danijos milijonieriaus našle Kristina Tholstrup, susituokė prieš septynerius metus.

• Nuo 1991-ųjų Rogeris Moore buvo UNICEF Geros valios ambasadorius ir daugiausia laiko skyrė šio fondo veiklai.