Irena Starošaitė ir Žilvinas Žvagulis – 22 metus kartu: „Esmė – žinoti, nori šeimos ar ne“

Trumpa dosjė

• GIMIMO DATA. 1969 m. spalio 1 d. 
• ZODIAKO ŽENKLAS. Svarstyklės. 
• POMĖGIS. Padelio tenisas ir kelionės.
• PALINKĖJIMAS SAU. Gerų minčių, gerų dainų ir kuo daugiau koncertų su pilnomis salėmis žiūrovų.
• PATINKANTI SPALVA. Žydra ir visos ryškios: geltona, raudona. 
• DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Turiu klaustrofobiją – bijau uždarų ankštų patalpų (išskyrus liftą). 
• GROŽIO PROCEDŪRA. Masažas. 
• RYTO RITUALAS. Stiklinė vandens, o vėliau – puodelis kavos.  
• NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Lyginti drabužius. 
• GERIAUSIAS POILSIS. Prie jūros, kur visada saulėta ir šilta. 
• KO STINGA. Kelionių, bet, tikiuosi, vėl viskas grįš į vėžes. 
• AUTOMOBILIS. Man svarbiausia techniškai tvarkingas, ne visai ekonominės klasės, kad nesijausčiau it plastikinėje dėžėje. Dabar turiu hibridinį automobilį, tad stengiuosi važinėti ekonomiškai, taupyti kurą.  

Realybės šou „Didysis šou burbulas“, kuriame dalyvavote, buvo būdas prasiblaškyti per karantiną ar savęs išbandymas?

Tai nebuvo noras išbandyti save. Nesu mokinukė, ne tas amžius, sceninės ir gyvenimo patirties sukaupta nemažai (šypsosi). Tiesiog po ilgos pauzės per karantiną, kai nebuvo veiklos, koncertų, labai pasiilgau scenos. Norėjosi kažkur dalyvauti, nes mums, scenos žmonėms, tai yra kaip oras ir vanduo. Pernelyg viskas užsistovėjo, širdis verkė iš ilgesio.

Kai apsisprendžiau dalyvauti šiame realybės šou, mama sirgo anapus ekrano. Žilvinas irgi stebėjo, kaip man sekasi, ką gerai darau, kas nelabai pavyko.  

Kai kurie žiūrovai suabejojo, ar tos emocijos, pokalbiai, net kivirčai nesurežisuoti...

Vaidybos čia visai nebuvo. Emocijos, pokalbiai – viskas tikra. Be jokios režisūros. Kai su žmonėmis praleidi kelias savaites, gyvenimas verda savo ritmu. Net pamiršti kameras, kurios seka kiekvieną tavo žingsnį. Kas ką galvoja, kaip jaučia, tą ir pasako. Arba, jei nori, nutyli.

Daugelio iki projekto nepažinojau, bet susipažinome, ir viskas ėjosi šauniai. Nuo vaikystės man lengva pritapti naujame kolektyve, esu bendruomeniška, priimu žmones tokius, kokie jie yra. Įdomiausia tai, kad čia radau telantingą, gerą jaunimą. Potyris buvo smagus. 

Kas buvo sunkiausia?

Gerai ir profesionaliai atlikti muzikines užduotis. Dėl visko, ko imuosi, jaučiu atsakomybę. Nesu išimtis. Manau, kiekvienam atlikėjui norisi ir yra svarbu išspausti maksimumą.

Mėgstu iššūkius. Didžiausi yra susiję su muzika, kūryba, kai reikia atlikti kažką itin sudėtingo, kartais net peržengti per save. Šiaip pasaulinių hitų nedainuoju. O čia teko mokytis tekstus dar ir anglų kalba.  Bet man visada  smagu pasitikrinti savo galimybių ribas, net jei tai priverčia išeiti iš komforto zonos. Šiame projekte tikrai buvo ką veikti. 

Giliai širdyje esate šiek tiek avantiūristė?..

Žiauriai prašvinta akyse, kai susiduriu su iššūkiais. Kad ir šokių projektas, kuriame kažkada dalyvavau. Tuo imi gyventi, atiduodi save visu šimtu procentų. Turbūt gerąja prasme širdyje esu truputį avantiūristė. Dabar gal rečiau, bet anksčiau nerdavau ten, kur adrenalinas, kur laukia išbandymai, nauji potyriai.

Brazilijoje nedvejodama nusileidiau į baseiną nuo 46 metrų aukščio čiuožyklos. Los Andžele išmėginau atrakcioną, kur tave pakelia į didelį aukštį, o paskui paleidžia žemyn. Geras jausmas, kūnu šiurpuliukai bėgioja. Pamenu, tame atrakcionų parke buvome nuo ryto iki pat uždarymo. Išbandžiau visus, net pačius ekstremaliausius (šypsosi).  

Šiame projekte gyvenote izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Tiesa? 

Taip. Gyvenome izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio, be televizoriaus, be telefonų, be stalo žaidimų ar kortų. Gerai, kad mūsų buvo ne du ar trys. Aš atsinešiau piešimo albumų, flomasterių ir pasiūliau visiems išmėginti naują piešimo būdą, kurį pati neseniai atradau. Tiksliau, tokią užduotį – emocijas išreikšti per piešinius, spalvomis – man pasiūlė ilgametis fanas Izidorius. Bet tai jau kita istorija.

Visiems patiko, nes tai labai atpalaiduoja. Vis smagiau. Telefonus gaudavome tik tris kartus per savaitę kelioms valandoms. Natūralu, antraip visi naršytų socialiniuose tinkluose ir žiūrovams būtų neįdomu stebėti šou (šypsosi). 

Ar tiesa, kad į šį realybės šou jus kvietė abu su vyru?

Tiesa, šio projekto organizatoriai pirmiausia kreipėsi į Žilviną. Dažniausiai vyras sprendžia, kur dalyvausime, ką darysime. Šou organizatoriai norėjo, kad eitume kartu, bet jis kategoriškai atsisakė. Suprantama, nes šiuo metu turi daug veiklos, kūrybinių sumanymų. Atnaujiname repertuarą, nes tikimės, kad kada nors tas karantinas vis tiek baigsis ir prasidės koncertai.

Jam būtų buvę sudėtinga gyventi izoliuotam, be telefono ir kompiuterio (šypsosi). Naujai užmiestyje įkurtame biure „Zuzi House“, kur įrengė ir studiją, pastaruoju metu jis praleidžia daugiausia laiko, vis ką nors tobulina. Ir man teko prisidėti, net dažyti, padėti tvarkyti. Nesu iš tų, kurios bijo juodo darbo, ar nerimauja, kad manikiūras susigadins.  

Ar nustebino, kad „Didįjį šou burbulą“ laimėjo Radžis?

Nenustebino. Tik iki finalo buvo klausimas, ar prizas – 10 tūkstančių eurų – atiteks Radžiui, ar jaunam atlikėjui Norbertui. Juos žiūrovai labiausiai palaikė ir už juos balsavo daugiausia. 

Mane labiau nustebino tai, kad šiame realybės šou išsilaikiau tris savaites. Aš atėjau ne nuo pat pradžių. Maniau, kad pratempsiu ne ilgiau kaip savaitę. Pastebėjau, kad visi naujokai po septynių dienų iškrisdavo. Kas pasiliks, o kas iškris, sprendė ne komisija, o žiūrovai savaitės metu ir sekmadieniais. Juokaudama sakau, kad eterio metu tikrieji mano gerbėjai patinginiavo (juokiasi). 

Jūs stebinate puikia fizine forma ir galimybėmis scenoje. Iš kur tiek energijos?

Prieš ketverius metus atradau padelio tenisą. Sportas, sveikas gyvenimo būdas, be abejo, prideda ir energijos. Bet vien žaisdamas padelį nesulieknėsi (juokiasi).

Kad palaikytum gerą fizinę formą, reikia pasimankštinti papildomai. Deja, šioje srityje nesu itin uoli. Man bangomis užeina: kai norisi, labiau pasportuoju, prisižiūriu, ką valgau. Per karantiną teko apleisti ir linijinius šokius, nors šokti man labai patinka. Stengiuosi daryti tai, kas malonu. O svarmenų kilnoti šiuo metu nėra ūpo.  

Turite gerus genus?..

Deja, mano genetika nėra dėkinga. Scenos žmogui svarbu prisižiūrėti, palaikyti geras formas. Ir niekur nesidėsi, tenka kartais save suvaržyti, kai ko atsisakyti (šypsosi).

Net pasikankinti ir, užuot pasimėgavus pyragaičiu, pasitenkinti kokiu nors vaisiumi. Mano racione tabu – balta duona, bulvės, pyragai. Stengiuosi jais nepiktnaudžiauti. Šiaip nesu labai išranki. Mėgstu ir varškę, ir jūrų gėrybes (ypač aštuonkojus), ir gerą didkepsnį. Tačiau, kaip sakau, visur svarbu saikas.  

Koks jūsų geros savijautos receptas?

Judėjimas. Turiu intensyviau pasimankštinti bent tris ar keturis kartus per savaitę. Dažniausiai einu į padelio teniso treniruotes, kad neprarasčiau įgūdžių. Kadangi šiam sportui reikia keturių žmonių, mielai prisijungiu prie kitų žaidėjų. Nors visi šeimos nariai mėgsta padelį, bet sužaisti kartu ne visada išeina. 

Kai pamėgau šį sportą, atsirado ir daugiau energijos, ir sportinio intereso. Net pastebėjau, kad pasikeitė garderobas. Pamėgau džinsus, sportinį stilių. Man mielesni tapo sportiniai bateliai nei aukštakulniai. 

Dar mėgstu rytais pagulėti karštoje vonioje su puodeliu kavos. Tai – savotiškas ritualas, tačiau ne visada pavyksta. Žilvinui irgi tai patinka, tad ryte laimi tas, kuris pirmas spėja į vonią. Reikėtų arba dviejų vonių, arba dviejų boilerių, nes iškart dviem karšto vandens neužtenka (juokiasi). 

Su vyru kartu – jau 22 metus. Kas padeda įveikti gyvenimo audras?

Nėra receptų. Jų ir negali būti. Jais netikiu. Gal kažkas jų ir turi, bet ne aš. Esmė – žinoti, ar nori šeimos, ar ne. Jei taip, tuomet turi ir prisitaikyti, o susipykus – susitaikyti. Nesu ekstrasensė ir vyro minčių neskaitau. Tačiau po tiek metų iš žvilgsnio suprantame, kad kažkas negerai. Vis rečiau būna ir tų nekalbadienių, kai supykus gali nešnekėti dieną ar ilgiau (šypsosi).    

Esate gimusi po Svarstyklių ženklu. Ar išties būna sunku dėl ko nors apsispręsti?

Jei atvirai, tie begaliniai ir amžini svarstymai dažnai labai trukdo. Būna, net iš prekybos centro galiu išeiti taip nieko ir nenusipirkusi. Be jokios širdgėlos. Gerai, kad Žilvinas dažnai pataria, ko reikėtų, kas man tiktų, nes sunkiai apsisprendžiu, ko noriu, ar man to tikrai reikia. Jei pamatau gražius batelius, galiu valandą svarstyti, ar bus juos prie ko priderinti.

Per savo gyvenimą, keliones jau tiek visko prisipirkau, kad vis dažniau susimąstau, ar naujas daiktas išties reikalingas. Tampu sąmoningesnė vartotoja, nes dažnai išmėtome pinigus beverčiams dalykams. Na, o kai kada ilgi svarstymai tampa ir privalumu. Dėl to retai priimu sprendimus, dėl kurių vėliau gailėčiausi.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.