Irma Jokštytė: „Aš su savo Aklumu puikiai sutariu“

Irma nuo dvejų metų visiškai nebemato – dėl akių auglio neteko iš pradžių vienos, o paskui ir kitos akies. Tačiau jos kitokiame pasaulyje – vulkanas užsiėmimų: mergina studijuoja vokiečių kalbą ir komunikaciją, rengia reportažus „Gold FM“ radijui, groja, vaidina, o laisvalaikiu mokosi kalbų – moka jau šešias! Jos laike – dar ir vokiečių kalbos bei komunikacijos studijos.

„Apskritai galvoju, kad ateityje norėčiau darbo, leidžiančio žiemos sezonui emigruoti į šiltus kraštus drauge su paukščiais. Man čia tiesiog labai šalta ir sunku gyventi su sniegu", – sako Irma.

Kaip atrodo jūsų diena – kokiais reikalais ir darbais užpildyta?

Mano dienos būna labai įvairios. Studijuoju, dirbu radijo laidos reportere, tad vis vykstu daryti radijo reportažų į visokius renginius, susitinku su įdomiais žmonėmis... Taip pat neaktyviai, bet koncertuoju, muzikuoju, dainuoju... Savo meninius gebėjimus pritaikau dirbdama su mokymų centru „Dialogas Tamsoje“.

Dar rašau – mėgstu „Facebook" paskyroje išsakyti mintis, gimstančias kasdien, atsakinėjant į tūkstančius man užduodamų klausimų. Tikriausiai tai kada nors suguls į knygą, tik, kadangi tai visiškai laisvas projektas, per kitus darbus jam skiriu mažiausiai laiko.

Nepulsiu aiškinti, kaip lengva gyventi nematant. Bet aš galiu drąsiai teikti: esu stipri ir pakankamai drąsi, kad išgyvenčiau.

Kaip jūs susigyvenote su savo sutrikimu?

Man patinka neregio rašytojo Antano Jonyno kiek ironiškas ar net sarkastiškas požiūris knygoje „Žmogiškoji reabilitacija“: „Aklumas atsisėdo šalia manęs ant suolo, paėmė už rankos ir pašaipiai pasakė: „Na, vaikine, dabar jau mudu neatskiriami.“ Ir aš negalėjau prieštarauti. Jį, o ne mane visi matė, jo visi klausėsi.“

Ši būsena man labai pažįstama. Dažnai žmonės pirmiau pastebi mano aklumą – jis ryškus. Jis matomas, jis verčia kitus žmones manęs gailėti. Tik paskui jie pamato mane. Bet aš pati su visa šia situacija augau ir tvarkiausi visaip. Kai buvau maža, net nejutau, jog esu kuo nors kitokia. Nesuprasdavau, kodėl žmonės sako, kad aš nematau, nes sau atrodžiau ir daug matanti, ir daug suprantanti, ir apskritai, nereikalaujanti jokios pagalbos.

Kai pagaliau suvokiau apie ką čia „eina kalba“, visomis išgalėmis pradėjau aklumą neigti ir visam pasauliui įrodinėti – „ne, yra ne taip. Aš viską galiu, tai nieko man nereiškia. Nematydamas viską gali įgyvendinti, tik pastangų reikia daugiau“.

Turėjau, tiesą pasakius, ir savigailos periodą, kai pačiai širdingai buvo gaila savęs. Galėdavau ištisas valandas apie save, vargšelę, galvoti ir gyvenimo skriaudą kilnoti, sverti, tikrinti, matuoti... Juk esu maksimalistė. Manyje gyvas gyvenimo troškimas, judėjimo... Greičio... Laisvės... O čia dažnai tenka kliautis kitų pagalba, tenka taikytis prie kitų žmonių, pavyzdžiui, kelionėse.

O dabar yra laikotarpis, kai aš su savo Aklumu puikiai sutariu. Aš jo neneigiu. Nebandau jo sumenkinti, nebandau iškelti. Nesistengiu jo ignoruoti. Aš visiškai jį priimu ir sakau – ačiū, kad atsijoji nuo manęs žmones, kurių man tikrai nereikia, bent taip galiu sutaupyti laiko, kurio turiu nedaug. Dar už daug ką galiu jam padėkoti, bet svarbiausia yra būtent tai.

Nepulsiu aiškinti, kaip lengva gyventi nematant. Bet aš galiu drąsiai teikti: esu stipri ir pakankamai drąsi, kad išgyvenčiau.

Daugeliui liga, negalia atrodo pasaulio pabaiga – ką pasakytumėte, patartumėte tokiems žmonėms?

Paprastai leidžiu žmonėms galvoti tai, ką jie patys nori, ir neprisiimu šio, visuomenės man priskiriamo guodėjos vaidmens. Per daug savo gyvenime skyriau tam laiko. Todėl jei kas nors galvoja, jog aklumas ar kitas sutrikimas – didžiausia tragedija, pabaiga ir nelaimė, nesiversčiau per galvą stengdamasi tas mintis pakeisti.

Gal tik priminčiau jam, kad visas ribas, kurios mums egzistuoja, nusistatome patys. Iš tiesų, suprantu, kad žmonės neretai ieško įkvėpimo žiūrėdami į žmones, turinčius vienokių ar kitokių fizinių apribojimų. Aš nenoriu būti tuo šaltiniu dėl aklumo.

Žinau, kad dažniausiai galvojama: „Jei TOKS žmogus galėjo šitiek padaryti, tai ir aš turėčiau...“ Arba dar dažniau žmonės sako: „Vou, Irma, net aš nemoku čiuožti ant ledo, net man baisu, o tu čiuožinėji?!!“ Tai vis tas pats statymas savęs į „Stipresniojo“ vietą ir bandymas žmogų, gyvenantį kitaip, arba suherojinti, arba numenkinti. Ką tai reiškia? Manau, mes tiesiog dar nesuvokiame labai daug dalykų tiek apie patį aklumą, tiek apie savo galimybes apskritai. Juk čiuožimui ant ledo reikalinga pusiausvyra, geras savo kūno pojūtis, troškimas greičio, troškimas iššūkių, kuriuos įveikęs, susikabini su ledu ir perkeli savo judėjimą į visai kitokius pojūčius sukeliančią būseną. Ir kodėl žmonėms atrodo, kad tai turi ką nors bendro su matymu ar nematymu? Juk ne nuo to priklauso, ar aktyvus sportas teikia malonumą. Žinoma, nematant reikia kitų priemonių tam pačiam rezultatui pasiekti. Man tokia priemone būtinai turi būti šalia čiuožinėjantis palydovas, kuris galėtų perspėti, padėti išvengti susidūrimų su kitais čiuožėjais...

Tuo tarpu matydamas turi laisvę rinktis. Bet visi tie išsireiškimai apie nežemišką gerumą turinčius žmones, kurie kažko negali ir dėl to savo negalėjimo įgyja antgamtiško gerumo ar jautrumo, yra požiūris, su kuriuo aš, asmeniškai, nesutinku. Ir neįgaliųjų tarpe yra tokių, kurie nieko nenori, neveikia ir, prisidengdami savo fiziniais apribojimais, stengiasi sukelti aplinkinių gailestį. Nesutinku su bandymu visus neįgaliuosius „sukišti“ po vienu stogu.

Kaip pasaulis, aplinka atrodo jums?

Aš myliu gyvenimą ir jo įvairiapusiškumą. Noriu tiek daug sužinoti, noriu tiek daug išmokti, pajusti, suprasti, nuveikti, nukeliauti... Ir žmones myliu. Galvoju, kad aklumas truputėlį pririšo mane prie žemės, kad nenuskrisčiau kur nors ir, kad išmokčiau priimti pagalbą iš kitų.

Juk taip gera būti naudingu, kur kas maloniau nei prašyti pagalbos. Ir aš nuolat suteikiu galimybę žmonėms jaustis geresniais, pranašesniais, reikalingesniais... To taip pat reikėjo išmokti. Jaučiu didelį dėkingumo jausmą visatai, nes iš tiesų,gaunu iš pasaulio labai labai daug.

Kaip orientuojatės aplinkoje?

Turiu gerą prigimtinę orientaciją ir neblogą atmintį, todėl objektus, esančius aplinkoje, įsidėmiu ir prisimenu pakankamai gerai. Taip pat, moku pasinaudoti technologijomis, kai to reikia, ir keliauju Lietuvoje visai savarankiškai.

Užsienyje būna sunkiau, bet kita vertus, visuomet vykstu ten dėl kokio nors konkretaus tikslo ar susitikdama su konkrečiais žmonėmis, todėl netenka bandyti vienai pačiai ką nors surasti. Bet visuomet vykdama į kurią nors šalį, pasistengiu rasti žemėlapius, pastudijuoti ten esančią viešojo transporto sistemą.

Beje, vienąkart skridau į Turkiją pas neregius draugus visiškai viena, ir mes puikiai praleidome laiką. Taip pat, kai mano užsieniečiai draugai atkeliauja į Lietuvą, nekyla jokių sunkumų parodyti jiems savo šalį.

O šią vasarą planuoju susitikimą su dar keliais neregiais iš viso pasaulio Afrikoje. Mes neužsisakinėjame jokios turistinės kelionės, suvažiuosime iš skirtingų vietų ir visi kartu ten patirsime gerą nuotykį. Tiesa, viena iš mūsų yra vietinė, todėl savaime suprantama, situacija kur kas palengvėja. Bet vis tiek, tai ne Europa, kurioje viskas daugiau mažiau aišku ir vienoda.

Atleiskite, jau girdžiu iš aplinkos klausimą – kam keliauti, jei nieko negali matyti?

Keliavimas pats savaime yra žavesys. Man tiesiog gera justi po savimi paliktus kilometrus, judėjimo dinamiką. Kiekviena vieta turi ne tik vizualių dalykų, kuriuos galima patirti, – tai garsai, atmosfera, kalba, patiekalai, klimatas. Be to, visas pasaulis – didžiulis energinis laukas, tad nuvykus į kitą šalį justi bendra jos piliečių nuotaika, jų kuriamas emocinis laukas.

Kalbėdama su žmonėmis, turinčiais vienokių ar kitokių sutrikimų, išgirdau, kad tai ne jie yra neįgalūs, tai aplinka neįgali jiems padėti – pilna fizinių, kai kuriais atvejais – ir psichologinių kliūčių. Su kokiomis susiduriate jūs?

Aš dažniau atsigręžiu į tai, kas priklauso nuo manęs ir stengiuosi aplinkos ar kitų nekaltinti dėl to, kad negaliu ko nors padaryti. Žinoma, kad visi svajojame apie didesnes galimybes. Aš taip pat norėčiau daugiau laisvės ir drąsos. Norėčiau, kad daugiau šviesoforų turėtų garsinius signalus, kad daugiau perėjų būtų pažymėtų, daugiau pritaikytų liftų ir kompiuterinių sistemų.

Norėčiau, kad programuotojai nepatingėtų įgalinti pasiekiamumo nustatymų ir padarytų daugiau programų, prieinamų ir mums. Bet nedrįstu sakyti, kad kiti privalo man tai duoti.

Grynai iš moralinės pusės žiūrint, negaliu sakyti, jog teisinga sakyti, kad neįgaliesiems viskas privalo būti suteikta. Tiesiog manau, kad jei taip būtų, mūsų apribojimai nebebūtų tokia našta mums patiems, mes taptume savarankiškesni, našesni ir labiau nepriklausomi visuomenės nariai, todėl ir naudingesni visiems, taip pat ir valstybei.

Galbūt kažkuriais momentais jaučiatės pranašesnė už kitus žmones, išvystėte kokius nors įgūdžius?

Jaučiuosi žmogumi su savomis stiprybėmis ir silpnybėmis, būdingomis mums visiems, nepriklausomai nuo matymo ar nematymo. Bet kadangi kliaunuosi informacija, kuri ateina ne per akis, esu pastabesnė aplinkos garsams, pastabesnė kalbai (ji man vienas svarbiausių informacijos šaltinių).

Tai nieko ypatingo ar šokiruojančio, tiesiog matantys įsimena veidus ir kokius nors vizualius bruožus, aš – garsinius. Manau, kad tai tik skirtingos stiprybės. Taip pat stengiuosi prisiminti kur padėjau savo daiktus, nes ieškant reikia viską aplink liesti, griauti ir tai užtrunka kur kas daugiau laiko. Tuo tarpu matantys turi laisvę mėtyti savo daiktus, ir ieškant viskas vyksta greičiau.

Iš kur, kokios šeimos esate kilusi, kaip šeima jums padeda, o galbūt niekieno pagalbos nereikia?

Esu kilusi iš paprastos lietuviškos šeimos. Mes atvykome į miestą, galima sakyti, dėl manęs. Kadangi apakau, reikėjo eiti į aklųjų mokyklą, tad iš mažo miestelio prie Latvijos sienos dar pirmoje klasėje persikėlėm į Kauną.

Mano šeima visiškai priprato prie manęs ir nelaiko nei pasigailėjimo, nei didesnės globos verta dalimi. Esu itin savarankiška. Nors jie labai geranoriški ir, atsižvelgdami į mano didžiulį krūvį, stengiasi kuo galėdami palepinti, pagaminti mano mėgiamo maisto – rūpinasi, kad nesublogčiau.

Mano šeima yra žmonės, kuriuos labiausiai myliu pasaulyje ir didžiulė dalis mano sėkmės yra būtent dėl jų sveiko požiūrio į mane.

Kai sutinki žmogų, turintį sutrikimų, norisi jam padėti – kaip deramai elgtis tokiais atvejais, gal dažniau geriau nesikišti?

Su visais reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Jei eitum gatve, ar norėtum, kad kas nors už nugaros garsiai rėktų ir komentuotų: „Atsargiai, laiptas!“, „Kairėje – stulpas!“ ir pan. Juk matote, kad turiu lazdelę. Vadinasi, visas kliūtis aptinku su ja.

Nors aš visuomet esu dėkinga žmonėms, jei kartu pereina gatvę su manim, jei esant pavojui įspėja. Vienos taisyklės nėra ir negali būti. Pasiūlyti pagalbą, jei atrodo, kad ji gali būti reikalinga, tikrai gražu. Bet jei žmogus padėkojęs pasako, kad jam tokios nereikia, tuomet antrą ar trečią kartą jos brukti tikrai nereikėtų.

Dar labai nemėgstu, jei kas nors prieina prie manęs, sučiumpa už alkūnės ir bando kur nors nutempti. Arba prieina, sučiumpa, sustabdo ir klausia: „Kur jūs einat? Sakykit, nuvesiu...“ Tokiais momentais sunku išlikti ramia ir neatrodyti grubia, ypač, jei kur nors labai skubėjau ir toks grubus įsiterpimas sutrikdė mano mintis. Juk aš kur kas labiau koncentruojuosi į aplinką, todėl netikėti išmušimai iš vėžių tikrai trukdo. Tiesiog pavargstu kalbėti apie tą patį, nors ir žinau, jog norai žmogaus buvo patys nuoširdžiausi.

Girdėjau – mokate keletą kalbų, kokių ir kaip išmokote, kur jas tenka panaudoti?

Mokausi šešių Europos kalbų. Angliškai, vokiškai, rusiškai ir ispaniškai visai neblogai susišneku, o turkų ir prancūzų žinios dar ganėtinai skurdžios. Tiesiog tai mano papildoma aistra, hobis. Jaučiu didelį malonumą mokydamasi kalbų ir gilindamasi į jų struktūras.

Dar ir vaidinate, grojate?

Neįgaliųjų Naujajame Teatre dirbau šešerius metus. Šis teatras, įkurtas silpną regėjimą turinčios moters, yra nuostabi vieta, kurioje kurti suteikiamos galimybės visiems, kas to nori. Tas žodis „Neįgaliųjų" labai gadina bendrą vaizdą ir trukdo susidaryti teisingą nuomonę apie patį teatrą.

Tai yra visų pirma Naujasis teatras. Jis naujas savo požiūriu, naujas filosofija, naujas kūrybine laisve ir tolerancija. Pirmasis žodis pavadinime mūsų visuomenėje vis dar turi neigiamą šleifą. Bet Naujajame teatre vaidina nebūtinai neįgalieji. Ten kuria žmonės, kuriems tai daryti gera: turintys fizinių sunkumų ir ne, profesionalai ir tik besimokantys šio meno paslapčių...

Manau, kad tai buvo viena didžiausių dovanų mano gyvenime. Ten labai daug išmokau, labai daug atradau. Atradau žmones, su kuriais eičiau tiek į karą, tiek į smagiausią gyvenime nuotykį! Bet šiuo metu nebevaidinu, dabar mokausi kitų dalykų.

Ką turite nuveikti radijo stotyje „Gold FM"? Kiek reikia skirti laiko darbui?

Radijo stotyje „Gold Fm transliuojama laida „Aklas pasimatymas" kviečia daugiau sužinoti apie aklųjų gyvenimą, apie įvairius dalykus, su kuriais susiduriame ir į kuriuos turime kitokį požiūrį. Tam, kad vieniems kitus pažinus, išsitrintų ribos, dalijančios pasaulį į matančius ir ne.

O aš toje laidoje esu reporterė, darau įvairiausius reportažus renginiuose, susitikdama su žmonėmis, neretai panaudoju ir savo užsienio kalbų žinias bei pristatau radijo laidos klausytojams pokalbių iš įvairiausių pasaulio vietų. Nors kartais prisijungiu ir prie kolegos Kristijono Bartoševičiaus ir kartu su juo vedu laidą. Bet pagrindinė mano funkcija – rengti reportažus. Juos pati montuoju, keliauju pas žmones.

Irma, ko norite, apie ką svajojate?

Svajoju apie keliones, apie didesnį pasaulio pažinimą... Manyje visą laiką kirba kažkoks smalsus vidinis vaikas, kuris tik ir muša galvoje: „Ko-dėl?“, „Kaip?“, „Ka-da?“, „Kur?“ O aš, įelektrinta tų klausimų skubu, lekiu, ieškau, tyrinėju... Noriu, kad patobulėtų dar labiau technologijos ir mano veikimo tempas ir laisvė galėtų augti.

Ko pasigendate, ko trūksta, ko negalite ir, nors esate susitaikiusi su padėtimi, kartais piktina, erzina, liūdina?

Jau minėjau, kad trūksta laisvės. Kartais noriu būti nematoma. Noriu susilieti su minia ir būti jos dalimi, į kurią niekas nekreipia dėmesio. Ir dar, norėčiau turėti abi laisvas rankas vaikščiojant, nes dabar vienoje tenka nešiotis baltą lazdelę tam, kad žinočiau, kas mėtosi po kojomis. Ei, mokslininkai, kur jūsų išradimai! Greičiau sukitės!

Apie LNF kampaniją „Miestas visiems"

Gegužės 4 dieną prasidėjo Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) kampanija „Miestas visiems“. Jos pagrindinė žinutė – žmonių su negalia savarankiškumą labiausiai riboja ne jų negalia, o nepritaikyta aplinka, informacijos stygius, netinkamos paslaugos ar jų stygius. Visa akcija rengiama pozityvia nata. Daugiau informacijos – lnf.lt