Iš vilkiko kabinos – į „Žvaigždžių duetus“: vairuotoja Greta prabilo apie šokiravusį pasiūlymą ir meilės paieškas

Kalbėdama su portalu Žmonės.lt, iš Radviliškio kilusi, bet Šiauliuose gyvenimą kurianti Greta paatviravo, kad pasiūlymas dalyvauti muzikiniame projekte jai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus – sulaukus skambučio, prireikė keleto minučių atsikvošėti.

„Kuomet sulaukiau skambučio, tuo metu buvau reise. Man reikėjo net sustoti, nes tuo pasiūlymas mane taip šokiravo, kad pasijaučiau, tarsi nutrenkta gerąja prasme. Atsimenu, kad vaikystėje su mama žiūrėdavome pirmuosiuose „Žvaigždžių duetų“ sezonus, ir aš sakydavau: „Mama, tu pamatysi – ir aš ten būsiu kažkada.“

Ir nepraėjus nei milijonui metų, sulaukiau skambučio su pasiūlymu ten dalyvauti. Tas pasiūlymas tikrai šokiravo, todėl neturėjau nei menkiausios abejonės nuspręsti ten sudalyvauti“, – Žmonės.lt šyptelėjo moteris.

Fotogalerija:

Tiesa, suderinti ilgas valandas kelyje bei pasiruošimą projektui buvo nemenkas iššūkis.

„Labai džiaugiuosi, kad turiu nuostabų šefą, kuris yra labai lankstus. Jis net paragino mane dalyvauti ir teigė, kad būtinai palaikys“, – kalbėjo Greta.

Muzika moters gyvenime – visai ne naujas dalykas. Vaikystėje ji lankė muzikos mokyklą, kur mokėsi groti fortepijonu bei dainavo chore.

„Su choru keliaudavome po didelius konkursus, esame jų nemažai laimėję. Bet kai baigiau muzikos mokyklą, tas santykis su muzika mano pasibaigė. Aš niekur daugiau nesimokiau, negalėjau sau leisti tų mokslų, kuriuos norėjau mokytis, kadangi tada neturėjau lėšų leistis į platesnius vandenis. Todėl paleidau savo svajonę, o muzikavimas mano gyvenime liko tik mėgėjiškas – padainuodavau susibūrimuose, giminėms per šventes. Gyvenimui keičiantis supratau, kad galiu eiti toliau mokytis, bet nebebuvo kada, o gyventi iš kažko reikia“, – pasakoja tolimųjų reisų vairuotoja.

Visgi televizinė scena Gretai – naujas dalykas. Pirmasis išlipimas į sceną jai sukėlė puokštę emocijų.

„Net nemoku pasakyti kiek jausmų manyje tuo metu sukilo. Ir baimė, ir nerimas, ir laimė, ir pasididžiavimas, ir euforija, ir širdies stojimas… Kokių tik iš jausmų nebuvo. Žvelgiant į visus kitus duetus, ten jaučiausi kaip penkta koja, visai nereikalinga. Visi duetai ten tokie profesionalūs, kameros žmonės…

Atrodo, kad mane tokią vieną iš fūros ištraukė ir pastatė ant scenos, – juokiasi G.Bulovaitė. – Esu labai savikritiškas žmogus, todėl tai labai prideda baimės. Kad ir kaip bebūtų, didelė dalis dalyvių yra vienaip ar kitaip susiję su scena, su filmavimais, o televizija jiems nėra svetima. Aišku, tikiuosi, kad po pirmųjų laidų man pavyks nugalėti savo baimes.“

Moteris atvirauja, kad daug streso jai kelia ir sunkumas susidėlioti grafikus kartu su scenos partneriu Donatu Balvočiumi.

„Dėl darbų turime labai mažai laiko pasiruošti pasirodymams – beveik visas pasiruošimas vyksta nuotoliniu būdu. Kai pasikalbėjome su kitomis poromis, beveik visi sakė, kad per savaitę bent kelis kartus susirenka parepetuoti, kai tuo tarpu mes pasirodymą surepetuojame likus 15 minučių prieš pasirodymą. Tad galiu pasakyti, kad iššūkių turime tikrai nemažai – reikia nuolat save spausti, nes kitaip bus blogai“, – neslepia pašnekovė.

Tad toks pasiruošimas ir pats projektas Gretai – didžiulis savęs išbandymas ir rimtas išlipimas iš komforto zonos.

„Aš nesu žmogus, per ilgai sėdintis komforto zonoje. Man labai reikia iššūkių. Jau galiu pasakyti, kad vilkiko vairavimas man jau yra komforto zona – dažnu atveju mėgstu sau išsikelti kokį iššūkį, kad neužsisėdėčiau vienoje vietoje ir neliūdėčiau“, – dalijasi moteris.

Tapo gerbėja

„Žvaigždžių duetų“ scenoje vairuotoja pasirodymus kuria kartu su „Grupė 2“ nariu Donatu Balvočiumi. Pasirodo, kad jiedu buvo pažįstami dar prieš susitikimą vienoje scenoje.

„Mūsų susipažinimo istorija tokia keista – susipažinome per bendros pažįstamos laidotuves. Donatas atliko a.a. Renatos labai mėgstamus kūrinius, kurie ją lydėjo visą gyvenimą. Renatos vyras Petras buvo labai geras mano draugas, ir jis manęs taip pat paprašė per laidotuves pagiedoti.

Kai su Donatu susitikome po kurio laiko, jis mane pagyrė už jautrų atlikimą. Kai sužinojau, kad mano scenos partneriu taps Donatas, susirašėme per socialinius tinklus. Juokavome, kad „susipažinom pakasynose“.

Bet kai pirmą kartą susitikome per repeticijas, pagavom labai gerą „vaibą“, atrodo, atsirado tokia paprasta chemija – viskas pasidarė labai lengva, malonumas dirbti su tuo žmogumi. Labai džiaugiamės, kad dėl visko sutariame, o juokaudami sakom, kad abudu esam tokie „paprasti žmonės iš kaimo“, – teigia G.Bulovaitė.

Per pastarąsias savaites pati Greta tapo savotiška scenos partnerio gerbėja, jo muzikos dažnai besiklausanti ilgose kelionėse.

„Gailiuosi, kad dar nesu buvusi „Grupės 2“ koncerte. Žinau, kad artėja jų koncertinis turas, todėl jau pradėjau dairytis bilietų. Labai mėgstu lietuvišką muziką, o jų dainos skamba bene visur. Nors anksčiau tos didelė grupės gerbėja nebuvau, pabendravusi su Donatu ir pamačiusi, koks jis žmogus, nuoširdžiai galiu pasakyti, kad mano mašinoje kitokios muzikos net nerasi“, – pasakoja projekto dalyvė.

Didžiausias iššūkis, anot Gretos, jai yra pats pasiruošimas pasirodymui. Visgi ji džiaugiasi, kad daug laiko skirti dainavimui jiems nereikia.

„Labai džiaugiuosi, kad atitinka mūsų su Donatu balso tembrai – dėl to nereikia daug dainavimo repeticijų. Daugiausia laiko atima pačio šou, pasirodymo sukūrimas. Mūsų pasirodymai iš pradžių tokie nuobodesni, kadangi iki filmavimų turėjome labai nedaug laiko. O nuotoliu surepetuoti viską, kai Donatas turi marias koncertų… Sudėtinga.

Taip išeina, kad kai man laisvadienis – dirba Donatas, kai laisvadienis jam – dirbu aš. Suprantam, kur einam, todėl žinom, kad iki puikaus pasirodymo mums gali trūkti. Užlipam ant scenos ir atiduodam tai, ką pavyksta surepetuoti likus keletui minučių iki pasirodymo, kadangi susitinkam tik likus kelioms valandos iki filmavimų. Mums tai – didelis iššūkis“, – tvirtina ji.

„Beprotiškai sunkus reikalas“

Tolimų reisų vairuotojai kartais kelyje praleidžia tiek daug laiko, kad namuose jų gali nebūti net kelis mėnesius. Visgi namie Šiauliuose Gretos visada kantriai laukia jos kalytė Čita.

„Toks keistesnis faktas – anksčiau Čita su manimi keliaudavo fūroje, bet, kadangi neseniai perėjau į kitą įmonę, ten visiškai nauji vilkikai, nebegaliu kartu su savimi pasiimti šuns. Kelionėse anksčiau visas mano laisvalaikis sukdavosi tik apie ją – kartu eidavome pasivaikščioti, lipdavome į kalnus. Dabar fūroje keliauju viena – dėl to truputį liūdna.

O laisvalaikį leidžiu labai žemiškai – tvarkausi „namus“ (taip vadinu savo sunkvežimį), einu pasivaikščioti. Jei blogas oras, kas tikrai dažna Norvegijos šiaurinėje dalyje, tai mažai ką ir nuveiksi – žiūriu filmus, dainuoju, bendrauju su šeima, draugais. O namuose laisvalaikio daug ir nebelieka – kol visus aplankai, kol su visais atsigeri po puodelį kavos… Labiausiai visada pasiilgstu savo šuns – laisvadieniais tiesiog laiką leidžiu su ja“, – pasakoja moteris.

Paklausta apie širdies reikalus, Greta neslepia, kad turint tokį darbą palaikyti romantiškus santykius – itin sudėtinga.

„Šiuo metu esu ganėtinai kritiško mąstymo apie antrą pusę. Todėl, kad suprantu, kad dirbu darbą, kurio metu aš ir po du, ir po tris mėnesius galiu negrįžti namo. Susirasti antrą pusę tokiomis sąlygomis – beprotiškai sunkus reikalas. Aišku, jei pažinčių programėlėj pavyksta su kažkuo pagauti „vaibą“ – atrandu laiko nueiti kavos, tačiau jei kur nors bendravime matau spragą, suprantu, kad neverta gaišti laiko, kadangi jo turiu labai nedaug. Poilsio minutė man yra kur kas vertingesnė nei buvimas su žmogumi, kuris neatitinka mano standartų. Su bet kuo į pasimatymus nevaikštau, na, o tas žmogus, kuris mane labai užkabintų ir dėl kurio aš norėčiau grįžti namo ir nebevažiuoti į reisus, dar neatsirado“, – tikina G.Bulovaitė.

Ji neslepia, kad sveikas situacijos vertinimas yra itin svarbus norint atsirinkti tinkamus žmones.

„Namuose turiu dvejų metukų krikšto dukrą, kuriai taip pat norisi skirti laiko. Pabūti noriu ir su šeima, o jeigu dar vaikščioti į pasimatymus... Aišku, mano asmeninis gyvenimas man labai svarbus ir aš tikrai tikrai labai norėčiau sutikti žmogų, kuris galėtų su manimi visur dalyvauti, bet tokių žmonių yra, kuris prie tavęs prisitaikytų, tau duotų laiko, yra labai mažas procentas. Baigiau tikėti pasakomis, aš jau nebe vaikas. Pasakų nebėra mūsų gyvenimuose, tai kažkaip ir paleidau tą mintį apie antrą pusę. O jeigu reikės kažkada, tai manau, tas žmogus atsiras pats“, – atvirauja moteris.