Išgirskite: Redita Dominaitytė įgarsino smurtą šeimoje patyrusios moters istoriją

Redita Dominaitytė kartu su „Knygos teatru“ šiais metais visą dėmesį skyrė ir vis dar skiria moterims, stengdamasi palaikyti jas, įkvėpti kurti. Kartu su kitomis „Knygos teatro“ aktorėmis Redita stengiasi būti solidariomis bei dalintis pozityvia energija ir būtinai kuo daugiau šypsotis šiuo visiems itin sudėtingu laikotarpiu. Toks šiemet yra „Knygos teatro‘‘ rožinis sezonas. Ir nors aktorė negali tiesiogiai bendrauti su teatro žiūrovais, ji visgi ieško būdų kaip tai daryti „Kai visi užsidaro – teatras atidaro savo širdis jums“, – sako Redita Dominaitytė.

Projekto iniciatorė Greta Kondrataitė-Paleckienė antrina Reditai, jog labai svarbu, kad moterys palaikytų viena kitą, nes tik moteriškas solidarumas gali padėti drąsiau žengti pirmuosius žingsnius išsilaisvinimo nuo smurto kelio link.

Socialinį projektą „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ organizuoja Kauno apskrities moterų krizių centras ir Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos studentės: studentės: G.Kondrataitė-Paleckienė, G.Paniulaitytė, K.Mazūraitė ir N.Dvarionaitė.

Žmonės.lt skaitytojus kviečiame išklausyti septintąją istoriją, kurią įgarsino – Redita Dominaitytė:

Monika (vardas pakeistas)

Santuokoje pragyvenau beveik 30 metų. Negaliu sakyti, kad nebuvo laimingų akimirkų. Tačiau, bendravimas nebuvo paremtas pagarba, supratimu. Atvirkščiai, buvau visų nesėkmių, atpirkimo ožys. Visko bijojau, bet labiausiai bijojau suklysti, ne taip ar ne tą pasakyti. Bėgau kaip voverė rate ir vis buvau bloga... Vis stengiausi įrodyti, kad taip nėra... Dirbau keliuose darbuose. Buvau mokytoja ir turėjau parduotuvėlę kaime. Kaip tik tuo laikotarpiu dar susiradau trečią veiklą, vežiau kosmetiką iš Rygos.

Vyras neturėjo nuolatinio darbo, todėl finansinė našta buvo ant mano pečių. Jis dirbo atsitiktinius darbus. Vis nesisekė. Namuose tvyrojo slogi atmosfera. Vyras vis burbėdavo, reikšdavo nepasitenkinimą. Kaip dabar suprantu, buvau erzinama, kaip šuo. Kai nebesusilaikiau ir viską išsakiau, buvau išvadinta isterikė. Tai psichologinio smurto laikotarpis.

Buvo pasakyta, jei nesugrįšiu namo, nebematysiu nei vaikų, nei anūkų...

Vaikai užaugo, dukra sukūrė šeimą, sūnus studijavo. Nutariau išeiti. Kalbėjau atviru tekstu dvejus metus. Niekas rimtai į tai nežiūrėjo. Santykiai buvo tokie įtempti, kad į namus stengdavausi grįžti vėlai vakare, kai žinojau, kad vyras jau miega. Ryte keldavausi anksčiau, kad tik greičiau išvažiuoti. Tai tapo nebepakeliama. Vieną vakarą grįžau, manęs jau laukė... Kilo skandalas, susirinkau asmeninius kelis daiktus ir išvažiavau...

Po pusmečio išsiskyrėme abipusiu sutarimu, bet su sąlyga, kad santuokoje užgyventas turtas liktų vyrui. Sutikau su viskuo, kad tik paleistų ir apsiramintų. Vyras liko gyventi mano močiutės namuose. Tai buvo paveldėtas turtas. Tuomet dar nesupratau klastos...

Sutikau gyvenimu besidžiaugiantį žmogų. Po pusantrų metų bendro gyvenimo jis pasiūlė tuoktis. Va čia ir prasidėjo „gražioji“ gyvenimo dalis. Kol nesiruošiau naujai santuokai, vaikai bendravo, atvažiuodavo į svečius, atveždavo anūką. Jaučiausi saugi, laiminga, mylima...

Tai buvo kruopščiai paruoštas keršto planas.

Buvusysis sužinojo apie mano ketinimą, išsikvietė mane pokalbiui. Visko, ką kalbėjome nepasakosiu, bet galutinis sakinys mane pribloškė. Buvo pasakyta, jei nesugrįšiu namo, nebematysiu nei vaikų, nei anūkų... Jis žinojo, kad turtas, pinigai man antraeilis dalykas, aš labai myliu savo vaikus ir anūkus... Jis taip ir padarė...

Tai buvo kruopščiai paruoštas keršto planas. Dar ir šiandien neįsivaizduoju ir paaiškinti negaliu, ką turėjo vaikams pasakyti, kad jie nuo manęs nusisuko ir tapo tėvo keršto įrankiais. Pirmas skandalas įvyko, dėl pinigų, kuriuos buvusysis nutarė atsiimti nutraukęs gyvybės draudimo sutartį. Aš dirbau finansų konsultante. Kai pradėjau dirbti iš karto apdraudžiau vyrą. Pati mokėjau įmokas. Sutartis tęsėsi keturis metus. Per tą laiką gavo 2000 litų išmoką. Po skyrybų jis perėmė draudėjo pareigas, įmokėjo šešias įmokas ir nutarė nutraukti sutartį.

Bendrovė, pervedė likutinę vertę į mano sąskaitą. Įvyko klaida. Aš tą pačią dieną informavau buvusįjį. Sekančią dieną dukra paskambino iš Norvegijos ir skubiai paprašė nupirkti bilietus į keltą. Kadangi tuo metu sąskaitoje buvo tik šie pinigai, aš jais apmokėjau dukros kelionės išlaidas. Visus pervedimus popieriniu variantu pateikiau vyrui. Pusmetį tylėjo. Kai sužinojo, kad išteku. Nuvažiavo į bendrovę ir pranešė, kad aš jį apgavau ir pasisavinau jo pinigus. Ir jam visai nebuvo svarbu, kad pinigai buvo paduoti dukrai.

Buvo išnešta viskas, baldai, namų apyvokos daiktai, išpjautas pečius, santechnika, išvežtos malkos, išmintas kiemas su traktoriumi...

Pasiskolinau 1800 litų ir su vyru nuvežiau buvusiajam pinigus. Žinoma, jie susižodžiavo. Kitą dieną paskambino dukra ir pareikalavo, kad aš perrašyčiau jiems namą, kitaip ji su anūku ir tėčiu išeis. Pasakiau, na ir eikit į visas keturias puses... Buvau labai pikta... Po savaitės sužinojau, kad jie persikėlė į administracinį pastatą, kuriame aš vykdžiau individualią veiklą ir po skyrybų visą pastatą atidaviau vyrui. Kai atvažiavau į namus, buvau apstulbus, ką pamačiau... Buvo išnešta viskas, baldai, namų apyvokos daiktai, išpjautas pečius, santechnika, išvežtos malkos, išmintas kiemas su traktoriumi...

Sėdėjau ir verkiau, kambariuose išminti purvo takai. Galvoje sukosi mintys, tik neseniai mano vaikai lakstė po šias grindis basomis kojytėmis... O dabar čebatų prineštas purvas... Greitu laiku gavau laišką iš sūnaus, kad atiduočiau 12000 litų, kitaip jis kreipsis į teismą.

Prieš skyrybas buvusysis renovavo namo stogą. Pasiskolino šią sumą iš sūnaus. Po skyrybų skolas išsidalinom, jis atiduos sūnui, aš panašią sumą už santechniką sumokėsiu. Kvaiša, patikėjau, sutarimas buvo žodinis.

Susitikau buvusįjį, paklausiau, kodėl vaikui neatidavei pinigų? Jo argumentas buvo, mes išėjom, dabar namas tavo, tu privalai atiduoti. Aš tokios sumos neturėjau... Sūnus kreipėsi į teismą ir bylą pralaimėjo. Man buvo taip skaudu, kodėl jie taip?..

Dukra nebeleido matytis su anūku. Nuvažiavau į darželį. Sekantį kartą buvo parašytas prašymas darželio vadovei, kad manęs neleistų prie vaiko... Verkiau ir negalėjau suprasti, kodėl? Tik dabar suprantu, kad tai buvo plano dalis „nematysi nei vaikų, nei anūkų“...

Praėjus trims mėnesiams mano namas buvo padegtas. Sudegė pirtis. Smarkiai apdegė namo vidaus pirmas aukštas, antras aprūko.

Tą naktį buvau Kaune. Ryte gavau skambutį iš priešgaisrinės tarnybos. Išgirdusi šią žinią akimirkai apmiriau, atrodė kraujas sustojo, rankos drebėt pradėjo. Šis sukrėtimas pakenkė skydliaukei, išsivystė hipofunkcija, kaip daktarai sako nuo didėlio streso... Neįrodyta iki šiol, kas tai padarė. Tik aišku, kad tai buvo padegimas.

Tuo metu buvusysis pribėgo užlaužė ranką, nusitempė prie mašinos ir daužė, kol trūko ausies bugnelis...

Turėjau paveldėtos žemės, teko parduot ir renovuoti namą. Atstatyti pirtį. Bėgo laikas, dukra truputį atlyžo. Pradėjau lankyti mažylį, buvau labai jo pasiilgus. Pusę metų nemačiau... Buvusysis tuo metu pradėjo statybas. Statė dukrai namą. Labai reikėjo pinigų. Pradėjo iš manęs vėl reikalauti 12000 litų. Sklypas buvo pakeliui į mano kaimą.

Vieną rytą su dovanomis važiavau į kaimą skinti uogų. Sutikau buvusįjį važiuojantį su traktoriumi į naująją sodybą. Jis vežėsi anūką. Sustojau, padaviau mažyliui dovanytes ir išvažiavau skinti uogų, pjauti žolės. Dirbau iki vakaro. Nutariau uogas atiduoti dukrai. Užsukau į sodybą. Žodis po žodžio išsiplieskė ginčas, vėl dėl tų pinigų. Dukra pakeltu tonu ir įžeidžiančiais žodžiais šaukė... nesusilaikiau, sudaviau per veidą, ji man kumščiu atgal... Stovėjau apstulbus... Tuo metu buvusysis pribėgo užlaužė ranką, nusitempė prie mašinos ir daužė, kol trūko ausies bugnelis...

Pasakiau – viskas, parašysiu pareiškimą. Važiavau į miestą sukrėsta, sumušta, nemačiau kelio per ašaras... Nuvažiavau į priimamąjį, daktaras iškvietė policiją... Buvo šeštadienis... Sekmadienio ryte paskambino iš policijos komisariato, paprašė atvažiuoti. Gavau pasirašyti po įtarimais, kad smaugiau ir mušiau savo dukrą, kad nenustatytą kiekį kartų sudaviau buvusiajam per veidą, sudraskiau žandą nagais, spardžiau jį...

Žodžiu prokurorė užvedė bylą ir iš nukentėjusios tapau kaltinamąja. Mano abdukcija tapo niekinė. Nes vyras dar pijokėlį tokį nusisamdė, kuris tuo metu dirbo sodyboje ir liepė jam kalbėti pagal jų sukurtą versiją. Bylą ruošė pusę metų...

Praeitais metais sūnus vedė. Sužinojau tai iš draugų. Mamai vietos prie stalo nebuvo.

Bandžiau gelbėti situaciją. Nuvažiavau pas tą liudininką, jis sutiko už 120 eurų pasakyti tiesą. Tikriausiai tiek reikėjo pinigų atsipagirioti. Iš teisinės pusės aš dar tuo metu galėjau rinkti įkalčius, nes įstatymas dar leido. Kai byla pasiekė teismą įstatymą pakeitė.

Mes su liudininku nuvykom pas tyrėją. Ji nepriėmė, kažkur skubėjo. Kaip paskui sužinojau, tą liudininką tris kartus policija vežiojo į komisariatą ir gąsdino, kad nepakeistų parodymų, kitaip pasodins į kalėjimą. Po dviejų su puse metų bylinėjimosi gavau du teistumus. Vienas už smurtą artimoje aplinkoje, nes sumušiau ir smaugiau dukrą, bei buvusįjį. Antras teistumas už liudininko papirkimą. Dar turiu sumokėti baudą 3500 eurų, tiek priteisė teismas už papirkimą. Kai laimėjo šią bylą, vyras prasitarė, kad turėjo apdraskyti veidą, o kaip įrodys, kad aš jį mušiau.

Praeitais metais sūnus vedė. Sužinojau tai iš draugų. Mamai vietos prie stalo nebuvo. Parvažiavau iš užsienio kelioms dienoms, kad nors į bažnyčią nuvažiuot galėčiau. Einu iš bažnyčios su anūku iki mašinos, o jis klausia, močiute, o tu atvažiuosi? Sakau, ne mažuti, niekas manęs nekvietė. Patylėjo jis ir išrėžė, kiek jūs dar pyksit ant tos babos, juk tokia šventė, galėtumėt jau ir atleisti... Visi likom be komentarų, net buvusysis amą prarado... Šešių metų vaiko išmintis...

Nežinau kaip aš tai ištvėriau, bet širdyje nebuvo taip sunku, labai džiaugiausi dėl sūnaus. Grįžusi iš bažnyčios sėdau ir išvažiavau į Vokietiją. Po mėnesio dukra antrą kartą tekėjo. Atvykau iš užsienio, kad nors bažnyčioje sudalyvauti, po santuokos paprašė atvažiuoti į šventę. Buvusiojo aplinka elgėsi, kaip su raupsuota.

Kažkodėl po šios šventės, jaučiausi labai prastai, savaitę negalėjau išeit iš depresijos, gulėjau ir verkiau..

Nežinau, kaip suprasti šią absurdišką situaciją, kaip pateisinti teisėsaugos veiksmus, vaikų elgesį, bet yra kaip yra...

Po visko turėjau išeiti iš draudimo bendrovės, nes negalėjau dirbti po tokių straipsnių... Dabar dirbu užsienyje, kad susimokėčiau baudą... Buvusysis triumfuoja, susitikęs tyčiojasi, o susitikti tenka, nes atsirado antras anūkas, labai noriu juos matyti. Užgniaužiu savyje skausmą ir džiaugiuosi, kad nors trupinėlį laiko galiu praleisti su jais.

Sūnus irgi susilaukė mažylio. Žinoma, į krikštynas nekvietė. Marti pasakė likus dienai iki krikštynų, o aš Vokietijoj...

Gyvenimas tęsiasi, nenuleidžiu rankų, labai tikiuosi, kad pagaliau baigsis šis košmaras ir aš prabusiu iš šio sapno...

Nelikite vienos

Moterys, patyrusios smurtą artimoje aplinkoje, kviečiamos pasidalinti savo istorijomis el.p. adresu: soc.projektas.istorijos@gmail.com

Jūsų pasakojimas kitoms moterims gali tapti pavyzdžiu – išdrįsti, žengti pirmuosius žingsnius išsilaisvinimo nuo smurto keliu.

Nelikite vienos: jeigu šiuo metu susiduriate su smurtu artimoje aplinkoje, nedelskite kreiptis pagalbos: https://www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/

Kontaktai, kur kreiptis pagalbos: