Išgirskite: smurtą šeimoje patyrusios moters istoriją įgarsino aktorė Austėja Lukaitė

Socialinį projektą „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ organizuoja Kauno apskrities moterų krizių centras ir Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos studentės. 

Žmonės.lt skaitytojus kviečiame išklausyti ketvirtąją istoriją, kurią įgarsino aktorė Austėja Lukaitė:

Jurgita (vardas pakeistas)

Skaitau šio projekto istorijas ir suprantu, kiek daug mes aplink nepastebime. Tokia pat nepastabi buvau ir aš.

Viskas prasidėjo 2016 metais, kuomet emigravau į Londoną. Lietuvoje neradau darbo pagal savo specialybę, o ten, kad ir kaip sunku buvo, bet pradėjau nuo nulio. Iš pradžių dirbau valytoja, vėliau padavėja. Dar vėliau baigusi kursus pradėjau dirbti vyrų kirpykloje. Ten ir susipažinau su savo būsimu vyru. Jis nebuvo lietuvis, bet ar mylint žmogų tikrai jau taip labai svarbu jo tautybė? Ne, man tuo metu taip neatrodė, tiesa, vos pradėjus rimčiau draugauti iš aplinkos vis sulaukdavau replikų, kad geruoju nesibaigs. Mano vyras buvo turkas.

Galiausiai pokalbio pabaigoje, man pasakius, jog darbo nemesiu, nes noriu būti nepriklausoma –  man trenkė...

Iki vestuvių pradraugavome lygiai 2 metus, tada jis pasipiršo, negaliu sakyti, kad santykiai buvo idealūs, tikriausiai, kaip ir pas visas poras, pasitaikydavo barnių. Tačiau, iškart po sužadėtuvių, jis man liepė mesti darbą... Mes susipykome, jis buvo labai pavydus, kilo daug diskusijų, galiausiai pokalbio pabaigoje, man pasakius, jog darbo nemesiu, nes noriu būti nepriklausoma –  man trenkė...

O aš tą kartą naiviai maniau, kad jis mane taip smarkiai myli, jog jo lūpomis kalba pavydas, na, taip dirbu tik su vyrais, nes tai vyrų kirpykla, bet niekada neturėjau jokių santykių su jais, visada bendravau tiesiog kaip su klientais.

Barniai dėl mano darbo kasdien tik dažnėjo, galiausiai jis vedamas tokio didelio pavydo nusipirko tą kirpyklą, ir man leido dirbti tik administratore...

Pamažu susitaikiau, kad kitaip nebus, dirbau prie telefono, užrašinėjau klientus kirpimams...

Kai visi barniai atslūgo, pradėjome kalbėtis apie vestuves, tuomet paaiškėjo dar vienas, ne itin malonus faktas, tuoktis jis nori gimtinėje ir grįžti ten gyventi. Ilgai dvejojau, tiesa, manęs niekas kaip ir nelaikė Londone, butą mes nuomojomės, kirpyklą dar tuo metu būsimas vyras planavo parduoti. Galiausiai pasvarstę visus „už ir prieš“, išvykome.

Man visai nerūpėjo, jog gims dukra, o ne sūnus, tačiau vyrui tai buvo taip svarbu...

Vestuvės buvo labai gražios. Netrukus po jų pastojau... Atrodytų, ko daugiau ir galima norėti, tačiau kuomet vieno apsilankymo pas gydytoją metu sužinojome, jog laukiuosi dukrytės, jo veidas tarsi persimainė. Pakeliui namo jis visą laiką keikėsi... Galiausiai grįžus namo man pasakė – man tavo vaiko nereikia, arba daraisi abortą, arba mes skiriamės... Bandžiau su juo kalbėtis, kas pasikeitė, juk abu taip norėjome susilaukti vaikelio, juk dukrytė irgi yra Dievo dovana. Jis tik dar labiau įsiuto. Nebežinojau, nei ką daryti, nei kur eiti. Tai svetima šalis, nieko be vyro šeimos čia nežinojau, o pagal vyro požiūrį supratau, jog palaikymo iš jų nesulauksiu. Aš tiesiog nebežinojau, ką jam pasakyti... Man buvo per 30-imt, labai norėjau vaikų. Man visai nerūpėjo, jog gims dukra, o ne sūnus, tačiau vyrui tai buvo taip svarbu...

Galiausiai jis išėjo iš namų,  dingo gal savaitei, kaip vėliau paaiškėjo laiką leido pas tėvus. Grįžęs ir vėl mane išplūdo, dar kartą liepė darytis abortą, arba nešdintis lauk iš jo namų. Verkiau, nežinojau kaip pasielgti, jutau didelį spaudimą iš jo pusės nutraukti nėštumą.

Bet negalėjau, tiesiog negalėjau, taip norėjosi viską mesti ir grįžti į Lietuvą, bet neturėjau nė cento. Šeimos pinigus turėdavo vyras, ir duodavo man tik šiek tiek, kai prireikdavo...

Buvau situacijoje be išeities... Pradėjau ieškotis darbo. Niekas nenorėjo priimti nėščios ir dar emigrantės, o ir vyras buvo pasistengęs, kad niekur negaučiau darbo...

Kai vieną dieną vėl bandžiau su juo pasikalbėti, jis man vėl trenkė, tampė mane už plaukų, liepė darytis abortą, nes kitaip užmuš mane... Aš buvau tokioje apgailėtinoje situacijoje ir visiškai viena, kaimynai Turkijoje nesikiša į šeimos barnius...

Prabudau ligoninėje, visa kruvina. Pusiau privačioje klinikoje man padarė abortą...

Galiausiai man pavyko pabėgti, bet bėgau nežinodama, nei kur, nei pas ką, kai jau maniau esanti toli nuo mūsų namų, vėl išvydau jį, jis įsitempė mane į automobilį, kažkuo apsvaigino...

Prabudau ligoninėje, visa kruvina. Kažkoks gydytojas pusiau privačioje klinikoje padarė man abortą... Klykiau iš skausmo, ne tik fizinio, bet ir psichologinio, o vyras man tik liepė greičiau apsirengti, nes važiuosim namo... Poros mėnesių po šio įvykio gerai nepamenu, tik tai, kad tęsėsi nuolatinis smurtas... Visgi kažkada išėjus apsipirkti, sutikau vieną lietuvę. Šiek tiek jai pasipasakojau.. Ji padėjo man rasti darbą, priglaudė mane pas save. Galiausiai po metų grįžau į Lietuvą, kreipiausi į advokatą, dėl skyrybų.

Buvo visko, jis nuolat persekiojo mane dar būnant Turkijoje, vėliau atakavo mane telefonu. Tik po skyrybų viskas aprimo. Šiandien vis dar lankausi pas psichologą, skauda labai ir manau skaudės dar ilgai... Abortas buvo padarytas "bet kaip", kad tik greičiau pašalintų vaisių... Dabar gyvenu ne tik su vaiko netektimi, bet ir su žinia, jog nebegalėsiu turėti vaikų... Ir jeigu ne ta lietuvė, kuri man tiek daug padėjo, tikriausiai, niekada nebūčiau išsigelbėjusi nuo tų smurtu nusėtų santykių. Šiandien man vis dar sunku, bet pamažu pradedu kurtis savo gyvenimą, todėl šiandien jums sakau, jeigu kažkas iš šalies sako – tavo gyvenime vyksta negeri dalykai, susimąstykite, ar tikrai viskas tik iš didelės meilės?

Projekto iniciatorė Greta Kondrataitė-Paleckienė sako, kad svarbiausia nebijoti žengti žingsnį į priekį, nes jūs nesate vienos, kreipkitės pagalbos į specializuotos kompleksinės pagalbos centrus arba į moterų krizių centrus.

„Projektas jau beveik įpusėjo, kad ir kokia sunki ši tema būtų, moterys prabilo. Jos dalijosi ir dalijasi savo išgyvenimais vardan kilnaus tikslo – padėti kitoms panašaus likimo moterims žengti žingsnį į priekį. Palikti aplinką, kurioje yra smurtaujama, tikrai pareikalauja daug jėgų. Visgi, svarbiausia šioje situacijoje yra pasiryžti, o kaip matome iš projekto istorijų, moterys geba savyje atrasti jėgų ieškoti pagalbos ir kreipiasi ne tik į Specializuotus kompleksinės pagalbos centrus, bet ir į moterų krizių centrus. O tai mano nuomone yra pirmas ir pats svarbiausias žingsnis gijimo nuo smurto  link“, – sako Greta.

Moterys, patyrusios smurtą artimoje aplinkoje, kviečiamos pasidalinti savo istorijomis el.p. adresu: soc.projektas.istorijos@gmail.com

Jūsų pasakojimas kitoms moterims gali tapti pavyzdžiu – išdrįsti, žengti pirmuosius žingsnius išsilaisvinimo nuo smurto keliu.

Nelikite vienos: jeigu šiuo metu susiduriate su smurtu artimoje aplinkoje, nedelskite kreiptis pagalbos: https://www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/

Kontaktai, kur kreiptis pagalbos: