„Arba menininkė išvažiuosiu iš Kauno, arba mano lavoną nuvešite į tėviškę!“ – 1929-aisiais Kauno meno mokyklos direktoriui Kajetonui Sklėriui rėžė septyniolikmetė panelė Domicelė TARABILDAITĖ, po vedybų su bendrapavardžiu tapusi TARABILDIENE (1912–1985). Dailininkė iš prigimties, kurios talentui pakluso visos meno rūšys.
Skulptorė – pagal pašaukimą ir išsilavinimą. Tapytoja ir grafikė, kūryboje įsileidusi visus laikmečio meno vėjus: art deco, bauhauzą, avangardą. Iliustratorė, kaip pati sakė – „dėl duonos“: su jos apipavidalintomis pasakomis, elementoriumi „Saulutė“ ar vadovėliu „Gimtasis žodis“ užaugo ne viena vyresnioji karta. Jėgas išbandė scenografijoje bei tekstilėje, kūrė pašto ženklus ir pati viename įamžinta, minint gimimo 100-metį.
Ilgą laiką vienas Domicelės Tarabildienės kūrybos baras buvo ištrintas iš biografijos – fotografija. Faktiškai iki 2002-ųjų, kai surengta pirma jos nuotraukų paroda, apie aistrą šiai sričiai žinojo tik šeima ir draugai. Jaunystėje susižavėjusi fotografija Domicelė paliko pluoštus meninių nuotraukų bei avangardinių fotomontažų, kuriuose drąsiai eksperimentavo ne tik su objektais, populiariosios kultūros atributais, bet ir savo kūnu.