Islandijos universiteto profesorė I.Minelgaitė apie lyderystę: „Klaidingai galvojame, kad greitis ir kokybė yra nesuderinami“

Profesorė pasakoja, kokios asmeninės savybės reikalingos geram lyderiui, be ko net ir charizmatiškiausias vadovas nepasieks gerų rezultatų bei kodėl greitis lyderystėje šiandien tapo kaip niekad svarbus.

Inga, lyderis ar vadovas – kuris iš jų tvirčiau veda savo komandą į sėkmę? O gal kaip tik, reikia būti ir komandos lyderiu, ir vadovu, norint pasiekti aukščiausių rezultatų?

Tikrai svarbu ir lyderystė, ir vadovavimas. Metaforiškai būtų galima pasakyti, kad vadovavimas yra kaip pastato statymas: jo dizainas, erdvių išdėstymas – struktūra. Lyderystė – tai atmosferos sukūrimas tame pastate. Atmosferos, kurioje tame metaforiškame pastate esantys žmonės siekia bendrų tikslų, auga, tobulėja ir lyderio pagalba pasiekia pilną savo potencialą. 

Kokios pagrindinės asmeninės savybės reikalingos geram lyderiui, o kokios, jūsų manymu, labiausiai kiša koją?

Lyderystės procesas susideda iš penkių elementų: lyderis, sekėjas(-ai), tikslas(-ai), procesas, į kurį įsitraukia lyderis ir sekėjai, siekiant bendro tikslo, ir įtaka, kuri padeda tą tikslo siekimo procesą padaryti efektyvesniu. Dėmesio nekreipimas į vieną iš šių penkių elementų, tarkim, tikslo neturėjimas ar jo neiškomunikavimas sekėjams, jau kiš koją. Po to jau prasideda lyderystės menas ir mokslas.

Žinoma, daug kas  priklauso nuo to, apie kokią įmonę kalbama, kokioje šalyje esame. Tarkim Skandinavijoje, jei lyderis demonstruos savo statusą, tai tikrai nepadės lyderystės procesui. Tuo metu arabų šalyse aiškus statuso parodymas – ne arogancija, o nesikuklinimas savo statuso atžvilgiu – bus priimtas kaip teigiamas bruožas. Yra be galo daug teorijų (jas metaforiškai vadinu „receptais“), kurios mums gali padiktuoti kelią į efektyvią lyderystę, būtent įvertinus kontekstą ir mūsų pačių, kaip lyderių, rolę tame kontekste.

Dažnas ir įvairių nuomonių sulaukiantis klausimas – ar lyderiu tampama ar gimstama. Ar gali tapti geru lyderiu, jeigu negimei itin charizmatiškas ar nemoki užmegzti ryšio su žmonėmis bei savo komanda? Ar įmanoma išmokti tas „trūkstamas vietas“ užmaskuoti?

Mano nuomone, ir gimstama ir tampama. Manau, kad tapimo pusė net svarbesnė, nei prigimtinė. Sporto atletų, profesionalių muzikantų pavyzdžiai yra geriausias įrodymas, jog net esant „prigimtiniams duomenims“, be pastangų, nuolatinio darbo ir tobulėjimo, stulbinančių rezultatų nepasieksi.

Tarp charizmos ir lyderio dažnai dedamas lygybės ženklas. Manau, kad tai gana ribotas požiūris. Iš tiesų, tyrimai rodo, kad charizma yra vienintelis bruožas, kuris visame pasaulyje vertinamas kaip pageidautinas lyderio paveiksle. Tačiau taip pat turime duomenų, rodančių, kad charizma labiausiai gelbėja lyderio iškilimo etapu ir vien charizmos dėka ilgalaikio efekto tikėtis nereikėtų.

Mano nuomone, kiekvienam lyderiui svarbu išsiaiškinti apie save du dalykus – savo stiprybes ir „fatalines klaidas“. Visas pastangas nukreipti į savo stiprybes, o „fatalines klaidas“ tik neutralizuoti, kad jos nepridarytų per daug žalos. Ir stiprybės, ir „fatalinės klaidos“ pas kiekvieną lyderį bus skirtingos. Nustebtumėte, kiek mažai lyderių gali įvardinti šiuos savo bruožus. O būtent nuo šio suvokimo ir prasideda sąmoningas lyderio augimas, kuomet žinau, kodėl pasiekiau rezultatų.

„WoW University“ Naujos kartos lyderystės kurso paskaitoje moterims kalbėsite apie lyderystės greitį. Kaip galėtumėte apibūdinti, kas tai yra ir kodėl jis svarbus?

Mes, siekdami lyderystės efektyvumo, nuolat balansuojame tarp dviejų vienas kitam prieštaraujančių reikalavimų – greičio ir kokybės. Ir klaidingai įsivaizduojame, kad lyderystėje šitie dalykai yra nesuderinami. Frazė „lyderystės greitis“ daug kam asocijuojasi su panika ir chaotišku lėkimu. Tačiau iš tikro tai yra sistemingas dėmesys keletui elementų, kurie padeda atlikti užduotis greitai ir teisingai. Tokiu būdu lyderystės procese sukuriama optimali vertė per trumpiausią laiką. Lyderystės greičio metodika didžiausios naudos turi lyderiams, mat lyderius, kurie geba veikti greitai ir teisingai, puikiai vertina 96% darbuotojų.

Ar greitis lyderystėje visuomet buvo aktuali tema, ar tokia tapo pastaruoju metu?

Nepaisant to, kad turime šimtus lyderystės teorijų, kurios mums sufleruoja būdus, kaip efektyvinti lyderystės procesą, iki šiol per mažai fokusuojamės į lyderystės greitį. Kodėl tai tampa aktualu? Pasaulis kas dieną vis greitėja. Daugėja inovacijų, daugelis produktų tampa nebeaktualūs po labai trumpo laiko. Atstumai procesuose trumpėja, tačiau, net bandydami patenkinti tą greitumo sąlygą, kurios rinka iš mūsų reikalauja, mes negalime pamesti kokybės.

Trys pagrindinės prielaidos, kurios verčia fokusuotis į lyderystės proceso greitį, yra technologijų vystymasis, didėjanti konkurencija ir mūsų pomėgis gyventi greičiau. Pirmajai prielaidai nereikia ieškoti daug pavyzdžių – technologijos mums padeda greičiau atlikti operacijas, priimti sprendimus, jos sujudina status quo ir tuomet jau reikia taikytis prie pokyčių. Didėjanti konkurencija – globalizacijos pasekmė. Mes turim lygiuotis į konkurentus, jausti jų pulsą, kiek įmanoma greičiau pasiūlyti klientams naujas ir geresnes paslaugas.

Na ir paskutinė priežastis – žmogiškasis aspektas. Gyvename pasaulyje, kuriame norime kiekvieną dieną nuveikti, pamatyti ir kitaip aprėpti vis daugiau ir greičiau, turėti begalę veiklos. Greitai gyventi yra tiesiog smagiau, o rinka mus turi vytis.

Nuo ko vadovams reikėtų pradėti ieškoti savo asmeninio lyderystės greičio? Kaip, atradus jį, toliau tai tobulinti ir siekti geresnių rezultatų?

Yra aštuoni elementai, kurie, metaforiškai kalbant, yra kaip mažieji raumenys – iš jų susideda vienas didysis raumuo. Aštuoni elementai, prie kurių dirbant, galime pagerinti savo greitų ir teisingų sprendimų priėmimo įgūdžius. Šių elementų konfigūracija visiems unikali ir kiekvienas turi atrasti savo asmeninį kelią, kaip tuos elementus atsirinkti – būtent apie tai kalbėsiu būsimoje paskaitoje.

Pagrindinis mano patarimas lyderiui, bandančiam tapti efektyvesniu – fokusuotis į savo stiprybes. Tai požiūris, vadinamas „stiprybėmis grįsta lyderyste‘‘ – jis sukurtas, remiantis solidžiais, neuromokslu ir įpročių vadyba grįstais tyrimais.

Lyderio idealas – ar pati turite vieną ar kelis pavyzdžius, į kuriuos kažkada norėjote ar vis dar norite lygiuotis? Jeigu taip, tai kodėl?

Neturiu lyderio idealo. Mane žavi daug žmonių, tačiau kiekviename jų žavi savitas ir unikalus tam tikrų savybių rinkinys. Aplinka ir joje esantys žmonės yra įkvėpimas, bet kai kalbame apie savilyderystę, tai geriausias atspirties taškas yra vakarykštis „aš“ ir kiek nuo jo skiriamės šiandien. Kiekvieno iš mūsų kelionė unikali. Todėl ir ją sudarantys žingsniai yra unikalūs ir nereikėtų jų su niekuo lyginti.

Objektyviai vertinant, mane tikrai žavi tokie pavyzdžiai kaip Oprah ar prezidentas Obama. Tačiau vidines stygas labiau suvirpina ir įkvėpimo užkrauna kasdieninės situacijos ir kasdienybėje sutinkami žmonės: tie, kurie yra stiprūs, nesustojantys, randantys motyvacijos judėti ir atrasti.

Šiandien kopiau į kalną pažiūrėti penkių besiveržiančių ugnikalnių. Nors kelias link ugnikalnių nėra lengvas pasivaikščiojimas ir vietomis tikrai prireikia giliau įkvėpti, sutikau ne vieną dešimtį labai garbaus amžiaus senjorų, kurie ėjo. Jų veidus puošė šypsenos. Tokie pavyzdžiai mane užkrauna labiausiai, kaip ir situacijos, kuriose žmonės daro teisingus dalykus, net kai niekas nemato. Man asmeniškai tai yra tikroji savilyderystė.