Šiandien daugelyje Lietuvos mokyklų aštuntokai švenčia išleistuves prieš žingsnį į gimnaziją. Fotografė Viktorija Vaišvilaitė Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos moksleivėms įteikė unikalią dovaną – jų vizualinių paveikslų ir žodinių portretų diptikus.
Tai nėra tik fotografija, diptikai kurti, galima sakyti, metus.
Nuotraukose – buvusios Viktorijos sūnaus Nojaus bendraklasės. Nors berniukas mokosi kitoje mokykloje, tačiau draugystė su buvusia klase, auklėtoja bei lietuvių literatūros mokytoja Edita Miravičiūte išliko.
Klasė turėjo tradiciją eiti į savo tėvų darbovietes. Fotografė Viktorija Vaišvilaitė yra įkūrusi Klaipėdoje ir grožio namus „Viva“, žinoma, kad Nojaus klasiokėms rūpėjo juose apsilankyti.
„Kai pirmą kartą mergaitės atėjo, man pasirodė per jaunos liesti makiažo teptukais. Ir „Viva“ turi tradiciją – pamokas, kurių metu mokome moteris, merginas įsižiūrėti į save, atskleisti savo grožį. Ir tąkart su mergaitėmis pabandėme jų grožį išreikšti žodžiais ir, sutarusios tai tęsti, nusprendėme susitikti vėliau", – prisimena Viktorija.
Po to sekė mokytojos surengtos kūrybinio rašymo dirbtuvės. Štai tada vėl susitikus su moksleivėmis, „Viva" komanda ėmė kurti joms vos matomą makiažą, Viktorija paėmė fotoaparatą į rankas, kad šalia žodžių atsirastų ir vizualus paveikslas, įamžinantis besiskleidžiantį 15-mečių grožį.
Šiais asmenukių laikais, kai socialiniuoste tinkluose dalijamasi daugybe nuotraukų, Viktorija paakino mergaites kitaip pažvelgti į save ir viena kitą.
„Mes visi labai skubam, o reiktų įsižiūrėti, pamatyti grožį viena kitoje ir iškalbėti jį viena kitai. Sukurtuose diptikuose – didelis ir pačių mergaičių indėlis“, – pasakojo Viktorija.
Mat kūrybinio rašymo dirbtuvių metu jos mokėsi viena į kitą pažvelgti atidžiau, su meile ir savo mintis paversti žodžiais. Jos pasakojo istorijas, kūrė miniatiūras, eksperimentavo simboliais, epitetais, metaforomis. Žodžių iš pradžių stigo, pokalbiai bendrame rate įsižiūrint, vėliau – rašant, užtruko visus mokslo metus. Pamažu taupius „graži“ ir „miela“ keitė jautrios daugiasluoksnės įžvalgos, o mergaitės viena kitoje atvėrė dar nematytus pasaulius.
„Kai susitikome vėl, nuščiuvusi stebėjau pro savo fotokameros akutę ir stebėjausi – prieš mane buvo pati nuostabiausia mergaitė. Grožėjausi taip, jog ėmė atrodyti, jog Toji Būtybė užpildo visą erdvę aplink; ir Ji vienintelė tokia ypatinga, kerinti ir žavi. Tik JI. O tada burtas pasikartojo vėl, ir vėl, ir vėl... Kiekvienąkart, kai portretui pasikviesdavau vis kitą klasės mergaitę, pati nuostabiausia būdavo JI. Taip veikia kerai. Tereikia atviromis akimis į s i ž i ū r ė t i“, – įspūdžiais dalijosi Viktorija.
Jos sukurtus diptikus lydi ir nuostabus šekspyriškas, kaip jau spėjo pakrikštyti fotografės gerbėjai, portretų įgarsinimas anglų kalba. Tai – anglų kalbos mokytojo Gintariaus Petkaus vertimas ir balsas.
