Viena spalvingiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos laikais gyvenusių moterų buvo Aleksandra ALGIRDAITĖ (1370–1434) – karaliaus sesuo ir Mazovijos kunigaikščio žmona. Ji suvaidino lemiamą vaidmenį lenkų ir Kryžiuočių ordino konflikte, palikdama ryškų lietuvių moterų pėdsaką regiono politikoje.
Viduramžių epochos moterų istorija Lietuvoje – vis dar menkai pažinta tema. Viena vertus, tai lemia šaltinių trūkumas, kita vertus, per amžius nusistovėjęs „didžiųjų vyrų istorijos“ pasakojimas, kai trapi, tyli ir paklusni dama lieka tūnoti „narsaus riterio“ šešėlyje. Tačiau moterys Europos istorijoje visais laikais užėmė svarbią vietą.
Seniausias tai liudijantis popierinis dokumentas mūsų žemyne yra Adelaidės laiškas, kurį 1109-aisiais parašė Sicilijos ir Jeruzalės karalienė Adelaidė del Vasto, arabų metraščiuose tituluota „krikščionių tikėjimo gynėja“. O štai Eleonora Akvitanietė ne tik lydėjo savo pirmąjį vyrą Prancūzijos karalių Liudviką VII Jaunesnįjį į antrąjį kryžiaus žygį, bet ir valdė Angliją kaip nepriklausoma karalienė. Tad mūsų kraštas nėra išimtis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos sesuo Aleksandra, tapusi Mazovijos kunigaikštiene, dalyvavo politinėse regiono derybose ir buvo itin gerbiama Kryžiuočių ordino magistro Ulricho von Jungingeno.