Išskirtinis interviu su aktoriumi Taronu Egertonu: „Neįsivaizduoju, kada turėsiu laiko asmeniniam gyvenimui“

Kompanijoje su garsiuoju Hugh Jackmanu, filmo režisieriumi savo vyru Dexteriu Fletcheriu ir pagrindinį vaidmenį sukūrusiu jaunuoju Taronu Egertonu (26) tą vakarą atsidūrusi teatro režisierė Dalia Ibelhauptaitė pastarąjį pakalbino „Žmonėms“.

Kovo 22-osios vakaras po spaudos konferencijos, į kurią susirinko devyniasdešimt žurnalistų, raudono kilimo ir mojavimo miniai gerbėjų svarbiausių „Erelio Edžio“ vyrų trijulei buvo paskutinis toks, kai galėjo drauge ramiai pasėdėti, keistis istorijomis, patirtimis, mėgautis gardžiu prancūzišku maistu.

Tik Taronas jo beveik nepalietė – stumdė lėkštėje kelis salotų lapus, užgerdamas vandeniu. Gimtojoje Jungtinėje Karalystėje aktorius jau filmuojasi labiausiai jį išgarsinusio filmo „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ tęsinyje, tad visuose iki tol aplankytuose žemynuose ir miestuose nuo paryčių treniravosi sporto salėse, laikėsi dietos – darė viską, kad numestų kilogramus, priaugtus kuriant britų šuolininko su slidėmis Eddie Edwardso personažą, ir vėl virstų žavingu sportišku šnipu Eggsy.

Mudu su Dexteriu jau kitą rytą turėjome skristi į Vilnių, į čia rengiamą „Erelio Edžio“ premjerą, Hugh Jackmanas – pristatyti šio filmo į gimtąją Australiją. Tad ir pokalbiai prie atokaus stalo toli nuo autografų prašančių gerbėjų ir paparacų buvo itin atviri, nuoširdūs – tokie paprastai ir būna prieš ilgesnį bičiulių išsiskyrimą.

Atrodė, kad Taronas labiau už kitus laukė akimirkos, kai galės nebebūti žvaigžde, nusiimti viešumo kaukę, nors porai valandų kartu su draugais nusimesti atsakomybės naštą. Naštą, kuri yra tikrai nemenka, kai esi vadinamas vienu iš perspektyviausių jaunų aktorių pasaulyje, tampi filmų, kurių biudžetas siekia 150 milijonų JAV dolerių, žvaigžde, kai visų – prodiuserio, studijos, režisieriaus – akys nukreiptos į tave, tikintis, jog darbą atliksi ypatingai, padarysi tai, kas sukvies žiūrovus į kino sales.

Dabartinis tempas – toks, kad net neįsivaizduoju, kada turėsiu laiko asmeniniam gyvenimui.

Taronas susitikus visomis progomis manęs daug klausinėjo apie vaidybą, teatrą, kuris, pasirodo, yra jo didžioji meilė. Su Dexteriu juos sieja ypatingas ryšys, man primenantis kažkada užsimezgusią jauno Dexterio ir vyresnio kolegos, dabar jau šviesaus atminimo britų aktoriaus Alano Rickmano draugystę.

Jauno aktoriaus talentą virsti superherojumi pastebėjo ir atskleidė juostos „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ režisierius ir prodiuseris Matthew Vaughnas (jis – ir „Erelio Edžio“ prodiuseris). Milžiniškos sėkmės sulaukusiame pirmajame „Kingsman“ ciklo filme Taronas Egertonas atliko vieną pagrindinių vaidmenų ir dirbo su tokiomis žvaigždėmis kaip Samuelis L. Jacksonas, Colinas Firthas, Markas Strongas. Jo daug žadančią ateitį Holivude lemia ir išvaizda, kuri patinka visiems, – dailus, charizmatiškas, spinduliuojantis. Iškart po „Kingsman“ Taronas tapo dievuku – akimirksniu atsidūrė geriausiai besirengiančių vyrų sąrašuose, socialiniuose tinkluose jį pradėjo sekti dešimtys tūkstančių merginų. Nepamainomas superherojus Holivude? Kampuoto veido šnipas, vilkintis gerai pasiūtus kostiumus? Realybėje Taronas – labai šiltas, užsispyręs, mylintis gyvenimą ir mokantis juo džiaugtis. Eddie Edwardso vaidmuo filme „Erelis Edis“, sakė, yra jo mylimiausias, nes čia galėjo išplėsti galimybes kaip aktorius. Suvaidinti negražų, bet visų mylimą lūzerį yra kur kas sunkiau, nei įkūnyti gražuoliuką iš šnipų pasaulio.

– Taronai, kas labiausiai sužavėjo Eddie Edwardso istorijoje? Ar esi nors kiek panašus į Erelį Edį?

– Kai paskambinęs prodiuseris Matthew Vaughnas paklausė, ką manau apie Eddie, prisipažinsiu, susipainiojau ir pagalvojau, kad jis šneka apie Evelą Knievelą – legendinį kaskadininką, atlikusį beprotiškiausius triukus motociklais. Kai Matthew užsiminė apie šuolius su slidėmis, sėdau prie google ir susiradau informacijos apie Eddie. Iškart supratau, kad šis vaidmuo man būtų auksinė galimybė, mat po Eggsy ir „Kingsman“ sėkmės dauguma pasiūlymų, kurių sulaukiau, buvo vaidinti paviršutiniškus „superherojus“. O aš visada norėjau tikros aktorystės, siekiau iššūkių sau, kaip aktoriui, norėjau ko nors, kas būtų absoliuti „Kingsman“ priešingybė. „Erelis Edis“ buvo kaip tik tai.

Turėjau nemažai pasistengti, kad įtikinčiau režisierių, jog tinku šitam vaidmeniui, – Dexteris Fletcheris buvo įsitikinęs, kad per gerai atrodau (juokiasi). Atlikau visą tyrimą apie tikrąjį Eddie – peržiūrėjau visą filmuotą medžiagą, viską, ką tik apie jį pajėgiau rasti internete. Pamačiau, kad jo netaisyklingas sąkandis – apatinis žandikaulis šiek tiek išsišovęs į priekį. Dirbau su mimika, kol išmokau tai atkartoti. Tapti fiziškai panašesniam į jį padėjo ir akiniai storais stiklais. Taigi, vaidmenį gavau.

Nemanau, kad su tikruoju Eddie esame kuo nors daugiau panašūs, nors štai Matthew Vaughnas ir šiandien man sako, kad esu labiau Eddie nei Eggsy. Nežinau, kaip gyvenime, bet kine tikrai mėgavausi galimybe vaidinti jį – tokį truputį netikšą. Beje, gyvenime nebuvau slidinėjęs, taigi to mokytis teko dėl filmo. Nuskridau į Vokietiją, kur turėjome filmuoti, dviem savaitėmis anksčiau nei likusieji, kad galėčiau pasimokyti. Nuoširdžiai prisipažįstu, puikiu slidininku tikrai netapau, nors šis užsiėmimas ir pasirodė visai smagus.

– Ar teko akis į akį sutikti Eddie Edwardsą? Jam patiko, kaip suvaidinai?

– Man labai pasisekė, kad su Eddie iki filmavimo praleidau daug laiko. Didžiulė aistra sportui, ryžtas ir atsidavimas siekiant tikslo – tą pabendravęs pirmiausia pastebėjau. Užtat labai stengiausi šitas savybes perteikti kurdamas personažą. Kad išpildytų savo olimpinę svajonę, Eddie padarė neįtikėtinų dalykų. Pavyzdžiui, tuo metu, kai treniravosi, neturėjo kur apsistoti, todėl miegodavo proto negalių turinčių žmonių prieglaudos koridoriuje!

Kai tikrasis Eddie pirmąsyk stebėjo filmą, sėdėjau greta jo. Tiesą sakant, per daug net nežiūrėjau į ekraną, o tik į jo veidą – sekiau visas išraiškas. Na, o pabaigoje abu draugiškai apsiverkėm. Jam patiko, tai – didžiulis komplimentas mano darbui.

Filmu labai didžiuojuosi. Šių dienų kine karaliauja juodas ciniškas humoras, o mūsų filmas cinizmo neturi, jis – smagus ir juokingas.

– Kaip sekėsi dirbti su tokiomis pasaulinėmis žvaigždėmis kaip Hugh Jackmanas?

– Hugh yra absoliučiai nuostabus bičas, mes labai greitai susidraugavome. Sykį visą filmavimą prakvatojome drauge. Jis labai šiltas, geros širdies. Jaučiu, kad per „Erelį Edį“ įgijau puikų bičiulį.

– Prie įžymybių draugijos jau įpratai ir filmuodamasis juostoje „Kingsman. Slaptoji tarnyba“, kuri tave labiausiai išgarsino. Ten dirbai drauge su Colinu Firthu, Samueliu L. Jacksonu, seru Michaelu Caine’u. Ar jauno aktoriaus tokie vardai neslėgė?

– Labai džiaugiuosi patekęs į „Kingsman“. Juk tai – pirmas toks didelis mano darbas kine! Per penkias savaites dalyvavau šešiose atrankose šiam vaidmeniui gauti ir atlaikiau galutinę peržiūrą, nes visi norėjo įsitikinti, kad gana laisvai jaučiuosi su ginklais, kad galiu greitai bėgioti ir vaidinti...

Tokie filmo partnerių vardai gali iš anksto įbauginti, bet taip yra tik dėl to, kad kiekvienas galvoje susikuriame kažkokį jų įvaizdį. Realybė dažnai būna visiškai kitokia nei informacija, kurią susirenkame klausydamiesi paskalų ir įjungę fantaziją. Mano patirtis dirbant su garsenybėmis – kuo puikiausia: tie žymūs aktoriai visuomet būdavo geranoriški, nusiteikę palaikyti, duoti gerų patarimų.

Savaime suprantama, pradėjęs dirbti su nauja komanda tikiesi, kad pavyks su visais susibendrauti, bet dviguba laimė, jei pasiseka gerai sutarti su tais, kurių vaidybą dievini. Taip man nutiko su Colinu Firthu – mudu netrukome susibičiuliauti. Gal dėl to, kad abiejų humoro jausmas panašus?

Man taip pat patiko būti iškeiktam Samuelio L. Jacksono. Ar įsivaizduotumėte jo filmą be bent vieno riebaus keiksmo? Juostoje „Kingsman“ vienas „motherfu..er“ taip pat nuskamba. Ir būtent – skirtas man. Kai TAI įvyko, jaučiausi nepaprastai. Pagalvojau: „Viešpatie, aš jau įstojau į Samo Jacksono „močkrušių klubą“!“

– Interviu dažnai pabrėži, kad esi velsietis, nors ir gimei Anglijoje. Kai buvo pristatomas „Erelis Edis“ Jungtinėse Valstijose, laidų vedėjai linksmindavosi, prašydami ištarti beprotišką kaimo, kuriame augai, pavadinimą – Llanfairpwllgwyngyllgogerychwyrndrobwllllantysiliogogogoch. Ką reiškia būti velsiečiu? Kokie to krašto žmonės?

– Gimiau Liverpulyje, bet nuo dvejų, kai mano tėvai, abu anglai, išsiskyrė ir mama išvyko į Velsą, augau ten. Visi artimiausi mano draugai – velsiečiai, aš kalbu velsietiškai, mane augino kaip velsietį ir šiandien esu tikras velsietis.

Beje, mano vardas toks per klaidą – turėjau būti Taranas, taip Velso žmonės vadina Perkūną, tačiau mama, ne itin gerai mokėdama velsietiškai, suklydo rašydama – vietoje antrosios „a“ parašė „o“. Bet šis vardas man patinka – jis neįprastas.

Velso žmones labai myliu, nes jie yra kilniaširdžiai, protingi ir daug dirbantys.

– Kada nusprendei rinktis aktorystę? Ar tai – vaikystės svajonė?

– Visada mėgau dainuoti, bet, kiek atsimenu vaikystę, niekuomet nesvajojau vaidinti. Pirmąsyk tokia mintis šovė sulaukus penkiolikos, kai „Vasarvidžio nakties sapno“ pastatyme vaidinau Fransį Flutą. Laksčiau po sceną vilkėdamas moteriškais drabužiais, avėdamas aukštakulniais, ir galvojau: juk nerealu – galiu tapti bet kuo, gal reikėtų šito užsiėmimo neapleisti?..

Baigęs mokyklą savo mažame miestuke jau buvau garsus. Norėjau vykti į Londoną studijuoti dramos gerame universitete. Nusiunčiau dokumentus į keturis ir... visi mane, savo miestelio žvaigždę, atmetė. Likau priblokštas ir priverstas praleisti be studijų metus, jie tikrai išėjo į naudą. Išvykau savanoriauti į Keniją. Tai pakeitė mano požiūrį į daugybę dalykų. Pirmiausia supratau, kodėl niekas nepriėmė studijuoti, – aš tiesiog per mažai dirbau ir stengiausi, nes iki tol savo miestelyje bet ką pasiekti man nereikėdavo didelių pastangų. Užtat po metų stojamuosius egzaminus laikė ir peržiūrose dalyvavo jau kitas žmogus. Tada tiksliai žinojau, ko noriu, ir buvau nusiteikęs antrąsyk nebenusivilti. Ir mane iškart priėmė į trijų dramos mokyklų antrą kursą! O tą dieną, kai vienai jau ruošiausi sumokėti už studijas, sulaukiau skambučio iš Karališkosios dramos meno akademijos – tos, apie kurią svajojau. Apsiverkiau iš laimės – mane priėmė!

– Karališkojoje dramos meno akademijoje įgijai puikų išsilavinimą. Kaip manai, jis aktoriams būtinas? Ar pakanka tik talento?

– Akademija man buvo didžiulis postūmis pirmyn, karjeros pamatas. Per trejus metus ten turėjau puikių profesijos paskaitų, daugybę praktikos, mus, studentus, pamatė geriausių teatrų režisieriai, filmų prodiuseriai, agentai ir kiti šiai profesijai svarbūs žmonės. Aš net buvau gavęs mokamą darbą Karališkajame dramos teatre! Tvirtai tikiu, kad kiekvienam aktoriui geras išsilavinimas būtinas, kaip, be abejo, ir užsispyrimas bei darbštumas. Žinoma, tai nėra taisyklė visiems. Pavyzdžiui, Dexteris Fletcheris kine filmavosi nuo septynerių ir, kai kiti tik pradėjo studijuoti dramos mokyklose, jau buvo suvaidinęs daugiau nei trisdešimtyje juostų.

– Ir 2015-aisiais, ir 2016-aisiais patekai į žurnalo „GQ“ skelbiamą geriausiai besirengiančių Didžiosios Britanijos vyrų sąrašą. Kiek tau svarbus įvaizdis – turi asmeninį stilistą?

– Man patinka vilkėti kostiumą. Tada tikrai jaučiuosi tvirtai ir žinau, kad gerai atrodau! Stilisto neturiu ir rengiuosi taip, kaip išmanau. Žinoma, nekalbu apie filmus – ekrane atrodyti gerai padeda dizaineriai ir stiliaus ekspertai. Kasdien dėviu laisvalaikio drabužius, bet, kai būna proga, mielai šoku į elegantišką kostiumą.

– Šiais laikais žmonija įlindusi į socialinius tinklus – tviterį, instagramą, feisbuką. Ką apie tai manai? Ar neturėtume labiau saugoti privatumo?

– Per pastarąjį dešimtmetį pasaulis smarkiai pasikeitė ir mano karta nebeįsivaizduoja gyvenimo be socialinės medijos. Aš taip pat ja naudojuosi, nes tai puikus būdas palaikyti ryšį su bičiuliais keliaujant ar intensyviai dirbant. Be to, mano profesijos žmonėms socialiniai tinklai yra greičiausias ir paprasčiausias būdas bendrauti su gerbėjais, papasakoti jiems, kur esi, ką veiki. Nesuprantu tų, kurie bamba dėl privatumo stygiaus, – imkit ir ištrinkit savo paskyras, užuot skundęsi! Juk patys renkamės, kokia informacija ir su kuo dalytis.

– Prieš „Kingsman“ tęsinio filmavimą teko laikytis dietos ir prakaituoti sporto salėse...

– Gana greitai turėjau įgauti gerą fizinę formą – reikėjo daug treniruotis ir griežtai kontroliuoti mitybą. Esu aktorius ir mano kūnas dažnai priklauso nuo to, kokį vaidmenį konkrečiu metu kuriu. Pavyzdžiui, filmuojant „Erelį Edį“ reikėjo tapti truputį apsileidusiam, turinčiam antsvorio. Tai šiek tiek neteisinga tikrojo Eddie atžvilgiu, nes jis – labai sportiškas, bet nutarėme, kad tie kilogramai padės paversti filmo herojų kuo mažiau panašiu į tikrą sportininką. Užtat buvau visiškai apleidęs sporto salę ir valgiau kaip pamišęs. Dabar grįžau į „Kingsman“ herojaus Eggsy režimą. Man jis patinka.

– Būsimame filme apie Robiną Hudą „Robin Hood: Origins“ gavai pagrindinį vaidmenį. Kaip manai, dar įmanoma pasakyti ką nors naujo ar kitaip suvaidinti šį amžiną herojų? Ką apie šį projektą gali papasakoti?

– Filmo scenarijų rašo Joby Haroldas, pastaruoju metu dirbantis su Guy Ritchie, kuris kuria filmą apie karalių Artūrą. Labai laukiu susitikimo ir bendro darbo naujojoje juostoje su nuostabiu aktoriumi Jamie Foxxu, kuris tiesiog sužibo Quentino Tarantino „Ištrūkusiame Džango“. Pagrindinė priežastis, kodėl sutikau dalyvauti šiame projekte, – man labai patiko tokia iki kaulų smegenų žinomos istorijos versija. Ir jaučiu, kad joje galiu parodyti naujų originalių dalykų. Man regis, ši istorijos versija bus tamsesnė ir tikroviškesnė nei kitos, pateikusios herojų kaip legendą, kuris atimdavusį turtus iš turtingųjų ir atiduodavo vargšams.

– Koks būtų tavo svajonių vaidmuo?

– Labai norėčiau grįžti į teatrą ir greičiausiai tą padarysiu 2017-aisiais, po to, kai baigsiu filmuotis dviejose didelėse juostose. Teatras yra mano pirmoji meilė, suteikianti galimybę kiekvieną vakarą pasijusti gyvam, besistengiančiam viską padaryti taip gerai, kaip įmanoma. Nors ir kiek, kokių vaidmenų turėčiau kine, visada būsiu ir teatro aktorius.

– Ar tarp darbų lieka laiko sau? Turi kokių nors pomėgių?

– Dabartinis tempas – toks, kad net neįsivaizduoju, kada turėsiu laiko asmeniniam gyvenimui. Jei ir atsiranda diena be darbo, maunu į mylimą Velsą pabūti su mama ir dviem jaunesnėmis sesutėmis. Dar smagu susitikti mokyklos draugus – jų tikrai ilgiuosi darbo blaškomas po pasaulį. Reikia pabūti ir vienam, susirinkti save, vėl tvirtai atsistoti ant žemės po intensyvių darbų.

Kartais pavydžiu žmonėms, kurie turi susikūrę normalius tvarkingus gyvenimus, įsirengę patogius namus, gyvena savo rutina, visgi labiau nei tokį gyvenimą myliu savo darbą. Tiesa, kartais nesibaigiančios kelionės užknisa. Pasiilgstu savo lovos!