„Niekam tu nesi įdomus, gal nebent tik sau, – nusijuokia geros nuotaikos ir energijos neslepiantis Aurimas MIŠEIKA (34), po nelaimės su motociklu jau devynerius metus sėdintis neįgaliojo vežimėlyje. – Ir man neįdomu, kas ir ką apie mane galvoja, nes man terūpi mano paties gyvenimo iššūkiai, kurie kasdien leidžia tobulėti ir bėgti nuo tamsos, kurios tiek daug mūsų gyvenimuose.“
Aurimai, papasakok, kaip tekėjo gyvenimas, kol neatsisėdai į neįgaliojo vežimėlį.
Būdamas dvidešimt dvejų išvykau į Pietų Ameriką, Peru, ten bandžiau verslauti... Tik nereikia įsivaizduoti manęs kaip tikro verslininko – buvau jaunas geresnio gyvenimo ieškotojas. Nenorėjau gyventi kaip visi. Visada norėjau daugiau. Bet teko prisiimti riziką... Tik dabar supratau, kaip sunku įvardyti, kuo buvau anksčiau.
Ieškojai lengvesnių ir didesnių pinigų?
Greičiausiai galima taip pasakyti. Rinkausi neteisingą kelią, priėmiau blogus sprendimus, kai reikėdavo užsidirbti pinigų. Ir tikrai – norėjau lengvų ir greitų pinigų, geresnio gyvenimo. Pridariau daug klaidų – nė viena nesididžiuoju. Jos man suteikė suvokimą apie gyvenimą, žmones, taip pat stiprybės. Dar daug sportavau, dešimt metų žaidžiau futbolą... Bet didžiausia mano senojo gyvenimo dalis – gatvė, buvau...