Istorija negailestingai primena: režimo liokajų kompromisas turi savo kainą

Adolfas Hitleris / Vida Press nuotrauka
Rolanda Kisnieriūtė
AA

Kaip žinoma, talentas nebūtinai eina koja kojon su politiniu nuovokumu ir sąžine, o į sistemos malonės rankas atsidavęs menininkas ne visada atrodo kaip sugniuždyta auka. Užtat savaime kyla nepatogus klausimas: kodėl visų dievinti genijai rinkosi blogio pusę? Deja, istorija negailestingai primena – kiekvienas kompromisas turi savo kainą.

Jos valios triumfas

Vokiečių aktorė, šokėja ir kino režisierė Leni RIEFENSTAHL (1902–2003) nepriklausė Nacionalsocialistų partijai, bet genialūs jos filmai paskatino papildyti partijos gretas tūkstančius žmonių.

Ne ilgaamžiškumas verčia istorikus ir žurnalistus suklusti, kai kalba pasisuka apie šią neeilinę moterį. Paskui Riefenstahl velkasi baisūs XX amžiaus pirmosios pusės įvykiai. Ji tvirtino, kad norėjo kurti tik kiną, bet pastatė meninį fašizmo simbolį – dokumentinį filmą „Valios triumfas“. Jis toks įtikinamas, kad buvo galima rodyti Niurnbergo proceso metu kaip nacistinės ideologijos iliustraciją. Kritikai iki šiol mano, kad filmo sukeltas blogis šimtą kartų didesnis už jo meninę vertę. Po daugelio metų paklausta, ar didžiuojasi sukūrusi vieną garsiausių visų laikų filmų, Riefenstahl atsakė: „Ką jūs, gailiuosi: jei būčiau žinojusi, kokių problemų jis man atneš, nė už ką nebūčiau jo kūrusi.“

Likimo lūžis įvyko, kai Leni ėmė lankytis Berlyno sporto rūmuose, kur kalbas sakė Hitleris. Neaišku, kas ją sužavėjo: skleidžiamos idėjos ar oratorystė. Po karo Riefenstahl tvirtino, kad buvo toli nuo politikos, esą įspūdį jai darė politinio mitingo atmosfera, kai lyderis pajungdavo mases savo valiai. Daugybės žmonių susivienijimas dėl nacionalinės idėjos taip pakylėjo Leni, kad ji parašė entuziastingą laišką fiureriui. Moteris režisierė iškart patraukė vado dėmesį ir nusipelnė audiencijos.

Skaitykite daugiau