1985. Vasarį 90-metį paminėjęs garsiausias Lietuvos treneris, Lietuvos krepšinio federacijos garbės prezidentas Vladas Garastas jau tapęs legenda – kaip ir ši fotografo Alfredo Pliadžio daryta nuotrauka po 1985-ųjų kovą laimėto SSRS krepšinio čempionato Kauno sporto halėje.
Tąkart iš džiaugsmo šėlo ne tik „Žalgirio“ ir CSKA susitikimą „gyvai“ stebėję sirgaliai – džiūgavo visa Lietuva, kuriai pergalė prieš rinktinius Sovietų Sąjungos žaidėjus simbolizavo daugiau nei vien laimėtas krepšinio rungtynes.
„Džiaugsmas ir emocijos buvo neįtikėtini! – prisimena fotografas. – Pergalės strategas Vladas Garastas buvo tiesiog apsuptas žalgiriečių ir spontaniškai atsidūrė komandos žaidėjams ant rankų. Manau, man pavyko padaryti istorinį kadrą.“
Krepšininkai savo trenerį iš tikrųjų gerbė, mylėjo ir vadino Tėvu. Jo vadovaujami „Žalgiris“ ir Lietuvos rinktinė pasiekė pačias didžiausias pergales: klubas tris kartus tapo SSRS čempionais, 1995-aisiais Atėnuose – Europos vicečempionais, rinktinė Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius.
„Krepšiniui atidaviau visą širdį“, – yra sakęs legendinis treneris, turėdamas omeny ne tik savo atsidavimą profesionaliajam sportui, bet ir dėl nuolatinių stresinių situacijų galiausiai patvirtintą širdies nepakankamumo diagnozę.
Šiuo metu, kaip kalbėjo jubiliejaus proga duodamas interviu sportas.info, jis norįs gyventi ne praeitimi, o dabartimi: džiaugtis futbolo treneriu dirbančio anūko Roko Garasto talentu ir čiuožimą pasirinkusiomis septynerių bei penkerių metų proanūkėmis.