Dėl tarpukario Lietuvos karininko Jono NOREIKOS (1910–1947) vis dar aršiai laužomos ietys. Istorikai, jo paties giminės, žydai, nukentėję nuo Holokausto, ir savo tautos praeitimi besidomintys mūsų šalies piliečiai nesutaria, kas buvo šis žmogus: didvyris ar antraplanis antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, žinomas kaip Generolas Vėtra, okupacinės nacių valdžios kolaborantas ar disidentas, žydų žudikas ar gelbėtojas. O gal, kaip teigia istorikas Nerijus Šepetys, toliau tebekuriamo mito personažas?
Profesionalūs Lietuvos istorikai kontroversišką Jono Noreikos biografiją tyrinėja dešimtmečius. Amerikoje gyvenanti jo anūkė Silvia Foti, davusi mirštančiai mamai pažadą užbaigti knygą apie didvyrį senelį, nagrinėdama jo gyvenimo istoriją patyrė asmeninį virsmą (viešai prisipažino dėl to net „praradusi savo lietuvišką identitetą“): surinkusi liudininkų pasakojimus ir istorinius dokumentus priėjo išvadą, kad Jonas Noreika, 1941-aisiais dirbęs Šiaulių apskrities viršininku, kolaboravo su naciais ir sąmoningai prisidėjo prie žydų naikinimo. Apie tai ji parašė skandalingą knygą „The Nazi’s Granddaughter: How I Discovered My Grandfather was a War Criminal“, lietuviškai išleistą pavadinimu „Vėtra Lietaus šalyje“.
„Jos tekstą aplenkia beveik visos rimtesnės Holokausto tyrimų istoriografinės pozicijos, – taip šį kūrinį įvertino istorijos mokslų daktarė Mingailė Jurkutė publikacijoje „Jono Noreikos išgalvojimas“, paskelbtoje žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Alfredas Rukšėnas sako, kad Noreikos biografijoje yra ir rezistencijos, ir kolaboravimo, ir sąsajų su žydų genocidu: „Minėti dalykai tarpusavyje susipynę, vienas kito nepaneigia, nors kai kas gali manyti ir priešingai.“ Istorikas Nerijus Šepetys reziumuoja: „Kas jis neabejotinai buvo – tai auka. Nacių ir sovietinių represijų.
Nekyla abejonių ir dėl jo bendradarbiavimo su vienu iš okupantų. Į klausimą, kokiu mastu jis prisidėjo prie Lietuvos žydų naikinimo ir turto grobstymo, nėra iki galo atsakyta, bet profesionalūs istorikai linkę pripažinti tą prisidėjimą. Kita vertus, sakyti, kad jis tiesiogiai (ar asmeniškai) dalyvavo žydų žudynėse, būtų istoriškai netikslu.“