Prieškario Kaune, Laisvės alėjoje ar „Aldonos“ kavinėje, sutikęs neaukštą, tvirtai sudėtą ūsuotą vyriškį su paprastais kailinukais ir auliniais batais, būtum pamanęs prasilenkęs su pasiturinčiu ūkininku, o ne vienu turtingiausių Laikinosios sostinės piliečių, Šančių karaliumi tituluojamu Sergejumi FANSTILIU (1884–1949).
„Vaikystėje nesupratau, kodėl mokykloje mane vadindavo Karalaite, maniau, dėl to, kad gražiai aprengta, – juokiasi Sergejaus Fanstilio anūkė, vyresniojo sūnaus Igorio dukra Neringa Fanstilytė-Pacevičienė. – Tik vėliau šeima man atskleidė, kodėl.“
Šančių karaliumi tituluojamas Sergejus Fanstilis ne tik buvo turtingas, bet ir elgėsi karališkai. Valdų Petrašiūnuose, Aukštuosiuose ir Žemuosiuose Šančiuose savininkas, dvarininkas ir bajoras dosniai aukojo cerkvei bei mokyklai, daug sklypų skolon išdalijo bežemiams ir mažažemiams, bet niekad, kaip prisiminė amžininkai, nespaudė skolų grąžinti.
Aukštais apdovanojimais pagerbtas caro armijos ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkas aistrą irgi turėjo karališką. Teigiama, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Fanstilis pirmas ir vienintelis Kaune įsigijo nuosavą automobilį. 1940-aisiais šalį okupavus sovietams, Šančių karalius netikėtai pradingo – net represuota jo šeima nežinojo, kur.