Temsta vis dar anksti, tad vakarop gera prigulti su knyga ar pasislinkti arčiau židinio. Ir paskaityti ką nors šiurpaus, pavyzdžiui, apie serijinį žudiką Džeką Skerdiką. Kaip susieti kraują stingdančias istorijas su tauriu pokalbiu apie meną? Labai lengva. Ne visi menininkai vertino aukštas materijas ir kai kuriems tai neišėjo į gera.
Idealus pavyzdys – tapytojas Walteris Richardas Sickertas (1860–1942), kuris gyveno ir kūrė taip, kad galiausiai tapo pretendentu prisiimti Džeko Skerdiko kaltes.
Britai puikiai žino jo pavardę. Maestro buvo ir tebėra anglų pasididžiavimas. Sickertas savo tautai nusipelnė ne vien kaip dailininkas – jis daug rašė ir buvo įdėmiai skaitomas, kaip pedagogas išugdė ne vieną talentą, buvo kelių kūrybinių grupuočių žvaigždė ir trendsetteris, kuris pirmasis perduodavo į Angliją naujausias Paryžiaus meno tendencijas. Tačiau dailininkui buvo lengva paspęsti spąstus. Ir kai atsirado žmonių, kurie ėmė aiškinti, kad Sickertas – Džekas Skerdikas, jie turėjo argumentų.
Pirmasis į gerą jo vardą pasikėsino Josephas Gormanas Sickertas: nesantuokinis tapytojo sūnus (?) miglotai užsiminė, kad tėvas gali būti Džekas Skerdikas. Josephas greitai išsižadėjo savo užuominų, bet – po laiko: sniego kamuolys jau buvo pradėjęs ristis nuo kalno. Atsirado daug norinčių patikrinti, skriaudė tas Sickertas prostitutes ar neskriaudė. Labiausiai menininko reputaciją sugadino garsi detektyvų autorė Patricia Cornwell, kuri taip desperatiškai bandė įrodyti, kad tapytojas ir serijinis žudikas – tas pats asmuo, tarsi jai tai būtų buvęs išlikimo klausimas. Rašydama detektyvą „Žudiko portretas: Džekas Skerdikas, byla baigta“ (2002 m.), ji išleido per 6 milijonus dolerių: įsigijo 31 Sickerto paveikslą, jo rašomąjį stalą, laiškų ir pan.; rymojo archyvuose, dešimtis kartų skraidė iš Amerikos į Jungtinę Karalystę, skraidino grafologus ir kitus ekspertus. Ir galiausiai bent jau save įtikino, kad būtent Sickertas yra ligi šiol neidentifikuota pabaisa...
Walterio Sickerto tėvas Oswaldas buvo dailininkas, mama Eleanor – nesantuokinė britų astronomo Richardo Sheepshankso duktė. Būsimasis tapytojas perėmė genus iš vyriškosios šeimos linijos: kone visi Sickertai buvo menininkai, o senelis Johannas Jurgenas net dirbo Danijos karaliaus Kristijono VIII rūmuose. Walterio tėvui sekėsi ne taip gerai; ir Miunchene (kur gimė mūsų herojus), ir paskui Londone šeimą gelbėjo žmonos pinigai. Walteriukas augo nervingas ir nevaldomas, kone kasmet keitė mokyklas: jos kėlė jam baimę, nes buvo kaip Charleso Dickenso romanuose. Vėliau Sickertas pasakojo rašytojai Virginiai Woolf apie vieną, kuriai vadovaujanti gerianti senė taip nuožmiai lupdavo berniukus, kad kartą sulaužė jam ranką.
Sickertas galėjo būti bet kada ir bet kur, ir niekas nebūtų jo pažinęs.
Visi matė, kad Sickertas gerai piešia, bet ne kas kitas, o tėvas įkalbėjo sūnų rinktis perspektyvesnę profesiją. Walteris tapo aktoriumi. Jis net gaudavo nedidukų vaidmenų „Henry Irving“ kompanijos spektakliuose ir galėjo svajoti apie šviesią ateitį. Bet, matyt, nesvajojo, nes vis dėlto ryžosi studijuoti dailę. Liko tik įprotis vaidinti, apsimesti kuo nors kitu: keisti plaukų spalvą, klijuotis ūsus, vilkėti taip, kaip pats niekada nebūtų vilkėjęs. Cornwell padarė išvadą: Sickertas galėjo būti bet kada ir bet kur, ir niekas nebūtų jo pažinęs.
Jaunikaitis pateko pas legendinį tapytoją Jamesą Whistlerį. Šis ne tik išmokė jį profesijos, bet ir lėmė ateitį: kai prireikė, kad kas nors nugabentų maestro paveikslą į Paryžių, garbingą misiją patikėjo Sickertui. O Walteris ten susipažino su Edgaru Degas. Prancūzo kalbos, jo impresionizmas, įspėjimas vengti „gamtos tironijos“ ir tapyti tik studijoje (jau nekalbant apie Degas balerinas) jaunuoliui padarė neišdildomą įspūdį. Pirmieji žinomi jo kūriniai vaizdavo Londono miuzikholų šokėjas, bet tai, kas buvo įprasta Prancūzijoje, Anglijoje sukėlė skandalą. Sickertas iki soties prisiklausė, kokie bjaurūs, vulgarūs ir amoralūs jo darbai.
Visai jaunas jis vedė daug vyresnę moterį, įtakingo politiko dukrą Ellen Cobden. Pirmą vasarą pora keliavo po Europą ir ilgam liko Djepe, kuris Sickertui vėliau tapo antraisiais namais. Bet toji santuoka nedavė nei vaikų, nei laimės. Vyras laiką leisdavo su meilužėmis ir prostitutėmis, o kad tai neiškiltų į viešumą, dažnai gyvendavo ne Londone, bet Djepe (jame net turėjo antrą šeimą, su našle Augustine Villain, kurios sūnų Mauriceʼą jis lyg ir įvaikino). Tokios žinios stipriai klibina Cornwell mitą, kad dailininkas buvo impotentas. Taip nemanė ir Ellen: keturiolika metų kentusi vyro apgavystes, 1899 m. ji pareikalavo skyrybų.
Naktis Sickertą traukė labiau nei diena, o nyki buitis ir tamsi paletė – labiau už spalvingą gamtą.
1888 m., kai buvo nužudytos penkios prostitutės, o policija ėmė gauti laiškų, pasirašytų: „Nuoširdžiai jūsų – Džekas Skerdikas.“, Sickertas (kaip ir visi) labai domėjosi šiurpiais įvykiais – kaupė laikraščių iškarpas, provokuodavo kalbas apie juos. Bet jo pomirtinei biografijai labiau pakenkė tai, kad jis turėjo net tris studijas Kamdeno rajone netoli žmogžudysčių vietos. Kodėl tris ir kodėl skurdžiausioje, nešvariausioje Londono dalyje? Sickertas būtų atsakęs, kad motyvai buvo grynai profesiniai. Iš tiesų, vėliau jis net subūrė vadinamąją „Camden Town Group“ – keliolika menininkų, besidominčiu niūriu, depresyviu miesto veidu. Ir jo paties tapyba buvo be džiaugsmo. Naktis Sickertą traukė labiau nei diena, o nyki buitis ir tamsi paletė – labiau už spalvingą gamtą.
Praėjus 20 metų po Londoną sukrėtusių įvykių, 1907 m., laikraščiai vėl sunerimo: vyras perpjovė laisvo elgesio moteriai gerklę! Spaudoje tai buvo vadinama „Camden Town žmogžudyste“. O netrukus Sickertas pradėjo tapyti taip pavadintą ciklą ir jame buvo paveikslų, kurie ne vien Cornwell sukėlė įtarimų. Tarp jų – „Džeko Skerdiko miegamasis“, taip pat drobių, vaizduojančių miegančias (ar mirusias?) apnuogintas moteris, o greta – apsivilkusius vyrus. Kalbėta net apie portretinį nužudytų prostitučių panašumą, kitus sutapimus. Dailininko gynėjai juos aiškina tuo, kad Sickertas galėjo matyti morge darytų fotografijų. Na, bet jokių įrodymų, kad matė, nėra. Kita vertus, Sickertas daug metų tapė lovose gulinčias liūdnas nuogales, tad, labai norint, ten visko galėjai įžvelgti. Tą rodo ir gerai žinomas dalykas, kad dailininkas keisdavo paveikslų pavadinimus. Viktorijos laikų moralė netoleravo tam tikrų temų, todėl drobė su prostitute galėjo vadintis ir „Vasaros popietė“, ir „Ką darysime su nuoma?“
Tapytojas gyveno nė nenujausdamas, kokie kaltinimai jo laukia. Sickertas buvo mėgstamas, turėjo galybę draugų ir gerbėjų. Vienus traukė jo ekscentrika, kitus – sąmojis, mokėjimas porinti istorijas. Jis buvo intelektualas, laisvai kalbėjo anglų, vokiečių, prancūzų, italų kalbomis; svečiai, pakviesti į vienintelę neįslaptintą Sickerto studiją, ilgai braudavosi pro knygų lentynas ir šūsnis, kvėpuodavo jų dulkėmis. Visos be išimties studentės įsimylėdavo Sickertą. Viena jų, Sylvia Gosse, iki pat dailininko mirties finansiškai jį rėmė ir siūlė jam visokią pagalbą, kad tik būtų šalia. Kita, Christine Angus, tapo jo antrąja žmona; tik ji, ilgai sirgusi, 1920 m. mirė.
1926 m. jis paskutinį kartą vedė – seniai pažįstamą kolegę Therese Lessore. Šiuokart laimės nebuvo daug, nes iškart po vedybų Sickertą ištiko insultas ir po to jis ilgai neatsigavo. O ir senatvė buvo senatvė, dailininkas pasidarė priklausomas nuo 24 metais jaunesnės žmonos. Tačiau Sickertas buvo silpnas tik namuose; jo žvaigždė nenublanko. Atvirkščiai, buvęs maištininkas rinko garbės vardus ir kūrė garsenybių portretus, net mokė tapybos Winstoną Churchillį. Sickerto paletėje atsirado ryškesnių spalvų, jis palinksmėjo, nors dabar tapė tik iš žurnaluose rastų fotografijų arba tų, kurių Therese padarydavo miuzikholuose, cirko spektakliuose, Islingtono ar Bato gatvėse (kur jie gyveno). Nuotraukas Sickertas kruopščiai liniuodavo ir po fragmentėlį perkeldavo į drobę...
Niekas netrukdo plačiau paskaityti apie Sickertą – literatūros pakanka. Yra dar daug neminėtų Patricios Cornwell argumentų (vaikytės operacijų, DNR sutapimų, laiškų popieriaus ir rašysenos palyginimo, kt.). Taip pat – daug straipsnių, prieštaraujančių detektyvų autorei. O svarbiausia – netrūksta bešališkos medžiagos, kurioje Sickertas vertinamas kaip talentingas žmogus, stipriai modernizavęs anglų meną.