Kino ekspertė ir kritikė, televizijos laidų bei vakarų apie kiną vedėja, dėstytoja, knygų autorė Izolda KEIDOŠIŪTĖ visada labiau mėgo būti už kadro, o ne ekrane. Jaunystėje ji atrado toli gražu ne kiekvienam tuomet prieinamą žinių šaltinį – laisviau kvėpuojančioje socialistinėje Lenkijoje rodomus filmus bei leidžiamus kultūros žurnalus. Ir visa galva pasinėrė į šį iliuzijų fabriku vadinamą pasaulį.
Ar labai kritiškai žvelgiate į dabartinį kino meną?
Iš tiesų aš mažai susijusi su žodžiu „kritikuoti“. O jei visai atvirai – šiandien mane sudomina labai nedaug filmų. Man nepatinka kinas, kurį bandoma įsprausti į taisykles: rūkyti ekrane negalima, dar ko nors daryti negalima. Man nepatinka kvotos, nes manau, kad mene jokių kvotų negali būti. Ir vis pajuokauju, kad jeigu dabar Federico Fellini kurtų savo „8 1/2“, kuriame jo Gvidas Anselmis negali net pradėti savo filmo (taip buvo ir pačiam Fellini: jis sukūrė filmą apie tai, kaip negali jo sukurti), jam diagnozuotų kokį nors bipolinį ar kitokį sutrikimą. Jaunimas turi būti radikalus, bet kai vienas braižas eina per visur...