Kino ekspertė ir kritikė, televizijos laidų bei vakarų apie kiną vedėja, dėstytoja, knygų autorė Izolda Keidošiūtė (74) visada labiau mėgo būti už kadro, o ne ekrane. Jaunystėje ji atrado toli gražu ne kiekvienam tuomet prieinamą žinių šaltinį – laisviau kvėpuojančioje socialistinėje Lenkijoje rodomus filmus bei leidžiamus kultūros žurnalus. Ir visa galva pasinėrė į šį iliuzijų fabriku vadinamą pasaulį. Žurnalui „Legendos“ Izolda davė bene pirmą tokį atvirą interviu.
Ar labai kritiškai žvelgiate į dabartinį kino meną?
Iš tiesų aš mažai susijusi su žodžiu „kritikuoti“. O jei visai atvirai – šiandien mane sudomina labai nedaug filmų. Man nepatinka kinas, kurį bandoma įsprausti į taisykles: rūkyti ekrane negalima, dar ko nors daryti negalima. Man nepatinka kvotos, nes manau, kad mene jokių kvotų negali būti. Ir vis pajuokauju, kad jeigu dabar Federico Fellini kurtų savo „8 1/2“, kuriame jo Gvidas Anselmis negali net pradėti savo filmo (taip buvo ir pačiam Fellini: jis sukūrė filmą apie tai, kaip negali jo sukurti), jam diagnozuotų kokį nors bipolinį ar kitokį sutrikimą. Jaunimas turi būti radikalus, bet kai vienas braižas eina per visur...
Jūs irgi kažkada svajojote tapti menininke – lankėte legendinį dramos būrelį ant Tauro kalno pas Valeriją Marcinkevičiūtę-Karalienę. Bet būtent ji jus atkalbėjo nuo aktorystės – kodėl?
Ji labai gerai matė mūsų visų galimybes ir man gražiai išaiškino, kad jei pasirinksiu šią profesiją, gausiu nebent epizodinius charakterinius vaidmenis. Aš ir pati galiausiai tai supratau. Be to, iš jos vadovaujamo būrelio ne tik aktoriai išėjo: ir būsimas poetas Aidas Marčėnas ten vaidino, ir būsimas gydytojas psichiatras Eugenijus Laurinaitis. O aktorystė man – baisiausia profesija, kokia tik gali būti, skausminga ir žeminanti.
Pakalbėkime apie jausmus. Rūtos Oginskaitės rašytoje Vytauto Kernagio biografijoje prisipažinote, kad jums, penkiolikmetei, jis buvo rimtai kritęs į akį: „Kad aš įsimylėjusi, matėsi, nes buvau egzaltuota būtybė.“
Jaunystėje labai greitai ir trumpam susižavėdavau, o kartais tie mano įsimylėjimai tapdavo itin audringi. Gilius jausmus esu pajutusi tik du kartus. Dar mokyklos laikais prasidėjo gana ilgai trukusi,
.