J.Budriūnaitei-Kamrazer – 50: vasara Meilės alėjoje, atsisveikinimas su „karjeriste“ ir šventė teatre

Savo 50-metį atšventusi Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer portalui Žmonės.lt atsiliepė ir pajūrio. Meilės alėjoje apsistojusi aktorė čia po teatro sezono ilsisi kiekvieną vasarą kartu su šeima.

„Vasarojame čia jau 15-ka metų, dar net Sofija nebuvo gimusi... Gavo Vadimas kadaise pasiūlymą koncertuoti, nuo tuo laiko čia vykstame kiekvieną vasarą. Žinau, žinau, daug kam Palanga Basanavičiaus gatvės muzika kvepia, tačiau vyras čia gali dainuoti ir romansus, ir klasikinę muziką, – kitame laido gale šyptelėjo „Žuvėdros“ viešbučio komplekse apsistojusi Jūratė. – Čia tikra pasaka... Atsikeli ir su pižama gali per takelį tiesiai į jūrą“.

Šią vasarą Jūratė gali kaip niekad džiugiai mėgautis jūros gaiva ir pušų ošimu – ji teatro sezoną šiemet uždarė ypatingai gražia nata. 50-mečio proga Valstybiniame Šiaulių dramos teatre aktorė suorganizavo autorinį kūrybos vakarą „Jausmų neslėpti“. Apie neeilinį vakarą ir įvairiomis spalvomis nuspalvintą aktorės gyvenimą, Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer pasakojo portalui Žmonės.lt.

Jūrate, kai su jumis bendravome prieš trejus metus, tąkart baigdama pokalbį man sakėte: „Už trejų metų švęsiu 50-metį, iki to laiko norėčiau paruošti performansą apie moterį aktorę.“ Ar „Jausmų neslėpti“ – toji įgyvendinta svajonė?

Nieko sau... Buvau apie tai visai pamiršusi! Bet matot, mano toks „ožkos“ charakteris. Pasakiau jums dar prieš tris metus ir štai padariau! (juokiasi). Žinot, aš teatre esu 28-erius metus, per kuriuos įgyvendinau daugybę vaidmenų. Šįkart norėjau pasirodyti kaip Jūratė ir nebeslėpti savo jausmų. Buvo baimių, kad niekas nepirks bilietų ir neateis, bet aš likau maloniai nustebinta. Juk aktoriai dažniausiai pasirodo gausoje, tad buvo smalsu pasižiūrėti, ar kažkas ateis tik dėl manęs. Ir atėjo!

Kam tą vakarą dedikavote?

Viskas buvo paruošta etapais, o kadangi vyras kompozitorius, jis labai man padėjo su muzika. Norėjau padėkoti visiems dainomis... Pavyzdžiui, buvo daina, kur aš dėkojau teatro aptarnaujančiam personalui. Sukūriau filmuką, kur aš atsibundu ir keliauju per brodvėjų į teatrą ir pakeliui vis sutinku visus žmonės – garsistą, grimerę, padėjėjus, siuvėjas, dekoratorę ir t.t. Aktorius bėga, o jie kaip karaliai praeidinėja. Kaip jiems gera buvo žiūrėti į save, juk dažniausiai teatre matomas aktorius, o ne aptarnaujantis personalas. Jiems tokia padėka labai surezonavo.

Dėkojau ir savo mokytojams, kurie mane augino: ir savo tėveliams, kurių abiejų netekau bei kolegoms, kurie jau išėjo. Akordeonu grojau dainą „Vienatvės medis“, o fone ėjo filmukas, kuriame sudėjau visų išėjusių savo mokytojų nuotraukas: tėvelių, Dalios Tamulevičiūtės, Vytauto Šapranausko, Regimanto Adomaičio, Gedimino Girdvainio bei kitų, su kuriais aš augau ir kaip aktorė, ir kaip asmenybė.

Paruošiau pasirodymą ir su kūdikiais – pasidarėme rojaus sodą su paparčiais, vainikais, sūpynėmis, į sceną atėjo mamos su baltais drabužiais. Norėjau parodyti, kaip dažnai aktorės nukiša savo motinystę į tolį, nes dažnai svarbiau karjera... Norėjau apie tai papasakoti ir parodyti, kad viskas sukasi ratu.

Iš kur tas noras dėkoti?

Dabar toks metas, kad jei nori kažką pasakyti apie save, turi kalbėti apie kitus. O tu juk esi kitų atspindys. Jei jie sugebėjo kiekvienas ateiti, savaip prisidėti, man tai yra didžiausias įvertinimas.

Dėkoti teko ir tėveliams, kurie išėjo ne taip ir seniai... Jau spėjote atsitiesti po netekties?

Prisimenu, svajojau, kad tėveliai sudalyvautų šiame mano kūrybos vakare... Gal čia puikybė, bet aš taip norėjau, kad jie pamatytų savo aktorę dukrą scenoje, būčiau jiems taip gražiai su humoru padėkojus. Kai mirė tėtis, prašiau mamos, kad ji dar pagyventų, palauktų, bet jaučiau, kad tuoj neteksiu ir jos. Ir nepavyko, jie susigalvojo išeiti ir viskas. Liūdėjau, raudojau, bet man taip reikėjo, kad viskas išeitų...

Tiesa, kaip menininkė išgedėjau savaip, pavyzdžiui, dainą parašiau apie cigaretes. Atlikau ją savo tėčiui, kuris daug rūkė, buvo agronomas. Manęs dukra klausė, kodėl nerašau dainos mamai, o aš atsakiau, kad tiesiog daina labai lengvai gimė jam. Tėtis mirė nuo plaučių vėžio, net daktarai paskutinėmis dienomis sakė duoti jam rūkyti. Tad į vieną pusę šaukštą, į kitą cigaretę... Todėl jam parašiau dainą apie cigarečių kvapą rojuje: ten jam duodu cigaretę ir prašau neuždegti Dievo tvarto. To labiausiai visada bijodavo mamytė – kad tik tėtis kluono nepadegtų.

Gyvenime turėjote ne tik daug mokytojų, bet ir daug mokinių – su vyru esate vaikų muzikos studijos „Nieko tokio“ vadovė. Ši veikla užima didelę dalį jūsų širdyje?

Išties per 15-ka metų išauginome jau ne vieną kartą. Įsivaizduokit, Šiauliai ne toks ir didelis miestas, tad čia atklysdavo tikrai daug vaikų. Neseniai turėjau tokį gražų įvykį: ateinu į vaistinę, o ten kosmetikos skyriuje stovi jauna graži pardavėja ir krauna man įvairiausių mėginukų. Sako: noriu jus palepinti! Paklausiau už ką, o ji pasirodo ilgus metus buvo mano mokinė. Tokia ūgtelėjusi, be galo graži mergina, tik iš akių įsižiūrėjus atpažinau. Ir kiek daug mes išleidome tokių mokinių, ir kaip gera kai jie tokiose situacijose prisimena ir sugrįžta...

Tikriausiai svarbiausia pareigybė tarp visų veiklų – motinystė. Kaip sekasi auginti dukrą Sofiją?

Mes tarsi tokie Bremeno muzikantai, kartais su vyru ir dukra visi išplaukiam į gatves, pasirodom kartu, pasavanoriaujam sau ir savo sielai. Augant tokioje šeimoje, Sofija tarsi auklėjasi pati. Ji labai gerai dainuoja, kol buvo maža ją mokė vyras, tačiau atėjo laikas, kai Vadimas suprato, kad nebeturi jai ką duoti. Ji užaugo ir dabar dainuoja toliau su Rasa Kauneckaite. Taip pat ji lanko karate, o iš ten parsineša daug disciplinos. Vaikas mokosi iš geriausių, bet jis turi turėti ir pagrindus bei žinoti, kaip tuo takeliu eiti. Čia jau tėvų atsakomybė.

Tiesa, buvo laikas kai gyvenau puikybėje ir lėkime – tik duokite man vaidmenį ir varau. Apie jokias motinystes negalvojau... Tik 38-ties supratau, kad kažką darau ne taip. Tada susivokiau, kad man nebe po serialus lakstyti, o vaiką auginti reikia, tada ir susilaukiau Sofijos. Gal buvau pagedus? (šypteli)

Prisimenu, kad iki Sofijos gimimo jaučiausi nelaiminga. Užsisėdėjau ir manęs niekas nebetenkino. Tik susilaukus vaiko išmokau džiaugtis paprastais dalykais. Tikrai buvau karjeristė, bet gal tai natūralu – kai pajauti, kad korta „eina“ – tada tai ir darai. Jauti, kad režisieriai myli, kad gauni pagrindinius vaidmenis ir užsisuki. O kas iš to? Mano upė išsisėmė, o motinystė tarsi man atnešė naujas sroves. Juk motinystė – neišsenkanti upė, kuri jau niekada nesibaigs.

Ir kaip meniškai sielai, ir kaip aktorei – aplodismentai gyvenime jums svarbu?

Čia gyvenimiška patirtis. Aš puikiai suprantu, kad nesu legendinė aktorė, bet kažkam kažką į gyvenimą galiu atnešti šviesaus. Gyvenu plačiai ir įvairiai. Kažkas ir iš mūsų pokalbio gali pasiimti mintis, o tame aš matau prasmę. Ir tai savotiški aplodismentai! Jų formos įvairios ir jie svarbu ne tik aktoriui, bet ir žmogui. Aplodismetai – lygu padėka.

Jūrate, 50-imt – tai daug ar mažai?

Tai atspirties taškas. Nesvarbu, kiek daug ar mažai gyvenime esi nuveikęs, 50-ties pajusi tikrą brandą. Aš asmeniškai šio skaičiaus laukiau ir visai jo nesibaiminu. Jame yra užkoduota, kiek tu nuėjai kelio. Beje, dabar 50-mečiai daug jaunatviškesni! Manau, tai ne tik dėl fizinio kūno, bet dėl ir atvirtų sielų. Dabar mes daug laisvesni, atviresni, linksmesni, rečiau piktesni. Džiaugiuosi būdama būtent tokia 50-metė (šypteli).

Fotogalerijos: