Jakiškių dvaro savininkė Meilė Zaleckienė: „Nesu ponia, nesugebėčiau ja būti“

Dvaro kambarį puošianti laimingosios nuotakos dovanota suknelė – viena gražiausių padėkų ir gal net simbolis dvare tvyrančios auros. Būtent apie ją, o ne apie istoriją ar architektūrinius sprendimus labiau norisi pasakoti čia apsilankius.

Jokio vadinamojo euroremonto pėdsakų – kiekviena kertelė užlopyta, išpuoselėta taip, kad tvieskia taurumu ir laiko drengimui nepaklususia elegancija.

Daugeliui keista, kuo Joniškio rajonas XIX amžiuje galėjo suvilioti baroną Janotą von Koškulį – juk čia nėra nei grožiu tyvuliuojančių ežerų, nei almančių upių, bet didikui pakako derlingos žemės, kuo garsus tas kraštas. Tad 1898 metais čia iškilo dvaras.

„Pasaka“ – tokia buvo pirma mintis Meilės Zaleckienės, kai 2005 m. įsuko į pušimis apstotą kelią dvaro link. Pušų juk apylinkėse nėra, artimiausios – nebent Žagarėje už beveik 40 kilometrų. Kaimynė atrakino duris, pradėjo burti Meilei, kaip dvare nuostabu, ir nieko viešnia nebematė – nei tonų paukščių mėšlo, nes balandžiai laisvai skraidė pro išdaužtus langus, nei suodinų sienų.

Ar buvau jau atsigavusi po skyrybų? Galvojau, kad man vis tiek reikia žmogaus. Kai pirmąsyk pasibučiavom, nustebau – tokio bučinio gyvenime nebuvau patyrusi. Toks vienintelis. Dabar bučiuokis kiek nori – to pirmojo nepakartosi (juokiasi).

„Noriu būt ponia, noriu žengt tais laiptais su dailiais bateliais ir gražia suknia“, – juokiasi Meilė prisiminusi kilusią mintį.

Tik štai per 12 metų to noro taip ir nepavyko įgyvendinti – vis nebūdavo tai laiko, tai progos. Tiesa, fotografuodamasi žurnalui „Žmonės“, Meilė išsiduoda, kad suknia tai tik už kelis dar litus pirkta stebuklingoje vietelėje – moterys tokias žino, bet tai ar svarbi apdaro kaina, kai už nugaros – josios dvaras.

O jo ir Meilės istorija prasidėjo gana proziškai. Septynerius metus Meilė su giminaičiais sukosi koldūnų versle Joniškyje. Varė be atokvėpio, vos ne paromis, – moteris neabejoja ten padėjusi nemažą dalį savo sveikatos, kuri šiandien dėl to jau pradėjo rimtai priekaištauti. Išvargę ir nebenorintys plėtoti verslo joniškiečiai visa tai pardavė. „Meile, pirk nekilnojamąjį turtą – kitaip pinigus ištaškysi“, – Meilė pamena savo buhalterės žodžius.

„Sėsk – parodysiu, ką tau reikia pirkti“, – vieną dieną tarė bičiulis, pasukęs dvaro link.

„Tu durnas gal – kur aš dėsiu tokį didelį pastatą, – Meilė dar spėjo numesti abejonę – tik tiek išgalėjo pasipriešinti apėmusiems apžavams. – Apsilankiusi nebegalėjau nurimti – sapnuodavau dvarą kasnakt, norėjau ten būti ir į jį žiūrėti“.

Brolis padėjo apsispręsti paakinęs Meilę pirkti dvarą.

Jus sužavėjo pats dvaras, o kokia jo istorija?

Nusipirkę dvarą lėkėm į Vilnių, į archyvą, informacijos. Tačiau išlikę tik sausi duomenys apie žemę, sodą. Išgirdusi, kad Joniškyje gyvena dvaro tarnaitės dukra, skubėjau išgirsti ką nors daugiau. Jakiškių dvare buvo įsikūrusi Janoto von Koškulio šeima su dviem dukromis ir sūnumi. Toks juokas: sako mažas Valteris kartą atbėgęs pas tarnus išsigandęs – išvydo tėvus kartu lovoje, vaikui baisu nuo to vaizdo pasidarę.

Dar tarnaitės dukra pasakojo, kad prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, Mėta Koškulytė susikrovė į karietą vertingesnius daiktus, išvyko į Klaipėdą, iš ten išplaukė laivu į Vokietiją. O štai savo mylimą žirgą Vanką pati nušovė – nenorėjo, kad svetimi kankintų. Žmonės prisimena, kaip Mėta jodinėdavo apylinkėse žirgu pasirėdžiusi žalia suknele.

Iš viso Koškuliai turėjo penkis vaikus, tik du mirė maži. Žinių apie dukrų palikuonis neturim, o štai Valterio Koškulio palikuonys iš Vokietijos buvo atvykę porą kartų. Pamenu, kaip jaudinomės laukdami, o atvyko šilti, paprasti žmonės. Pasibuvom kartu, pavaišinom.

Vieni dvaro lankytojai sako, kad čia bus gražu, kai susitvarkysite, kiti – kad nieko nereikia liesti, tik saugoti laiko tauriai aptrintą dvarą. Ką jūs pati nuveikėte, ką planuojate dar čia daryti?

Likimas lėmė, kad čia atsirado teisingas restauratorius, kuris, vos įžengęs, tarė, jog saugos kiekvieną centimetrą šiuose tūkstantyje kvadratinių metrų, paliks viską, kas yra dvaro. O dvare ko tik nebūta per laiką nuo karo: mechanizacijos mokykla, vaikų darželis, kolūkio valgykla, čia buvo rengiamos darbo ir poilsio stovyklos – iki šiol aiškios peiliais padarytos žymės duryse, matyt taip jaunimas smaginosi. Labiausiai dvarą, spėju, nuniokojo verslo cechas, kalęs dėžęs Šiaulių „Rūtos“ saldainių fabrikui – visos sienos ir durys po jų liko smaluotos.

Dvarą nupirkau už 85 tūkstančius litų, dar 130 tūkstančių teko pakloti naujai stogo dangai. Kodėl taip atvirai apie pinigus kalbu? Gal todėl dvare tokia gera aura ir net pasakyčiau – sėkmė mane lydi, kad viską dariau skaidriai, gerai sumokėjau visiems 28-iems dvaro savininkams, nieko neapgavau. Uždengus stogą pinigai taip pasibaigė, taiop nuskurdom, kad net žinau, ką reiškia iš vištų kakliukų virti sriubą...Tačiau stojo kiti geri dalykai – Joniškio muziejaus direktorė pasiūlė surengti čia plenerą. Kelerius metus plūdo menininkai, architektai, dizaineriai ir jie sako: „Tik nebandykit dažyti tų durų, tų sienų, čia justi istorija, atmosfera, kaip gerai, kad nėra nė lašo sintetikos“. Po tų kalbų tarsi naujai pradėjau žvelgti į dvarą. O dar menininkai pridovanojo savo darbų – štai jais ir išpuoštas dvaras.

Buvo momentų, kai pasigailėjote dėl tokio didelio pirkinio?

Niekada, tik tas momentas be pinigų buvo atnešęs pojūtį, kad palūžau. Bet štai ištraukė iš pasimetimo menininkai, paskui uždarytos Gruzdžių žemės mokyklos direktorius leido pasirinkti daiktų, kurie būtų naikinami. Pilnas sunkvežimis stalų, lentynėlių, pakabėlių, šiukšlių dėžių, lovų metalinių – viso to prisivežę jautėmės turtingi. Nežinau kodėl, bet iki šiol žmonės norėdami padėti ar atsidėkodami vis įteikia dovanų: puiki patalynės svečiams, elegantiškos užuolaidos mūsų menėse, daug, labai daug daiktų yra atėjusių visai ne už pinigus, o iš geros kitų žmonių širdies. Išgražėjusiame dvare daug kas nori švęsti ne tik vestuves – čia vyksta įvairiausi renginiai, erdve naudojasi filmų kūrėjai. Mano brolis gydytojas jau dešimt metų vasaromis čia rengia neprofesionalų muzikos festivalius. Koks grožis, kokia nuotaika – visi net netelpa salėn.

Kuri dvaro kertelė jums mylimiausia?

Man visur gera. Esu ir viena nakvojusi. Gal kiek baugu nebent dėl to, kad kas nors gali naktį įsibrauti. Kartais girdim balsus jaunuolių ties portiku – rytą randam kavos popierinius puodelius, bet tvarkingai sumestus į šiukšlių dėžę, spėju, kad romantiškai norėjo čia pavakaroti. Čia gera ir nuo žmonių, kurie užsuka, nors kartais net darbų nėra kada daryti, kaip atvyksta vienas po kito. Jaunieji, čia užsisakantys švęsti vestuves, man visi atrodo ypatingi. Sykį viena dailininkė po vestuvių dovanų paliko savo suknelę – taip ir laikau pakabintą, kaip simbolį.

Galvoju, kad tas dvaras man tarsi iš viršaus nuleista, juk tokiais dalykais visai nesidomėjau. Paskui atkapsčiau, kad atsitraukusi nuo koldūnų verslo godžiai ėmiau skaityti, žiūrėti kultūrines laidas, prisiminiau studentavimo laikus, kai Klaipėdoje aplėkdavau visas parodas ir spektaklius. Su dvaru alkis kažko nekasdienio prabudo ir nebepaleidžia. Nesu ponia, nesugebėčiau ja būti. Pati su gyvenimo draugu Jordanu Bielskiu darau visus juodus darbus, man plauti tas nugyventas nelygias grindis – fantastiška. Nusipirkę dvarą jį valėme metus. Ir dabar dirbti tikrai tenka nemažai: vasarą savaitės pradžioje tvarkaisi po vestuvių, nuo vidurio – ruošiesi kitoms. Žiemą, gaila, nieko negalim daryti dvare, nes šalta – kur ten prišildysi patalpas, kai lubos aukščio – virš keturių metrų.

Gaminote koldūnus, dabar esate dvarininkė, o ką veikėtė prieš tai?

Įgijau įkimokyklinio auklėjimo aukštojo mokslo diplomą Klaipėdoje. Dirbau nuostabiame darželyje Kretingalėje. Viskas buvo lyg ir gerai, su vyru auginome dvi dukreles, bet...jis mane paliko. Dėl gražesnės. Buvo labai skaudu, bet dabar galiu pasakyti, kad gerai, jog taip nutiko...

Paskui sekė kitas smūgis – mirė tėvelis, o jis paprašė grįžti į Joniškį, arčiau mamos. Jordanas išpildė tėvo prašymą – paragino mane kraustytis, o aš išvykdama iš Kretingalės verkiau – ten liko mano gyvenimo dalis.

Nepaisant skaudžių skyrybų, gyvenimo draugą sutikote – kuo vienas kitą patraukėte?

Jordanas: Pamačiau ir patiko.

Meilė: Šokiuose vienas kitą suradom. Ar buvau jau atsigavusi po skyrybų? Galvojau, kad man vis tiek reikia žmogaus. Kai pirmąsyk pasibučiavom, nustebau – tokio bučinio gyvenime nebuvau patyrusi. Toks vienintelis. Dabar bučiuokis kiek nori – to pirmojo nepakartosi (juokiasi). Nežinau, kas tąkart nutiko, kokia cheminė reakcija. Štai jau 26 metai kartu, Jordanas man dovanoja tiek meilės!

Vyras už jus jaunesnis 13 metų – ar sulaukėte apkalbų?

Meilė: Gal ir apkalbėjo, mes nežinom. Visur ėjom, nesislapstėm, Jordanas ir dabar dar mane ima už rankos paprasčiausiai ir parduotuvėn užėjus, vis paklausiu juokaudama, ar jam nėra nepatogu.

Jordanas: Nesuprantu, kodėl turėčiau gėdytis – juk myliu.

Meilė: Susitikome abu nukentėje, tarsi paženklinti iširusių santuokų, abu turim po du vaikus. Bendrų turėti nedrįsau, kaip ir dar kartą tekėti, galvojau, kad jei jau bendraamžis pametė, tai nėra garantijos su jaunesniu.

Jordanas: Pasvajok ir praeis. Gražiausia bus, kai susituoksim.

Meilė: Bet mes neturime, ką apsirengti. Vasarą ir laiko trūksta – rūpinamės kitų vestuvėmis. Mes nedarytume šventės, bet prisiveisėm tiek draugų, kad jie mums ramybės neduoda.

Jordanas: Vestuvės suteikia stiprybės, bet Meilė vis atmesdavo prašymus tuoktis.

Meile, kodėl dabar sutikote?

Pasenau (kvatoja). Praėjusią vasarą vestuvės buvo numatytos, atidėjom, bet kitą vasarą Jordanas sako, kad tikrai turime susiženyti.

Meile, jūsų vardas ir gyvenimo patirtis įpareigoja užduoti klausimą – tai kaip būti žmonėms laimingiems?

Vienišam gal gyvūnėlį reiktų bent turėti. Ieškoti laimės mėgiamoje veikloje. Man pasisekė – radau mylimą žmogų, gal pati svetimiems meilės negailiu todėl, kad pati jos labai daug gaunu.