Jau vaikystėje receptus piešęs Rokas Galvonas (20) šiandien yra jauniausias virtuvės šefas, įkūręs net tris restoranus. Pirmąją savo virtuvę jis atidarė būdamas vos penkiolikos ir teigia, kad užsispyrimas lėmė taip greit pasirodžiusią jo profesinę sėkmę.
Pirmasis Roko restoranas įsikūręs Taujėnų dvare, kitą restoraną, pavadinimu „Domi“, galime rasti automagistralėje Vilnius-Panevėžys. Na, ir naujausias „Roko virtuvės“ kūrinys – seniausiame Anykščių restorano patalpose įsikūręs „Puntukas“, kuris mena didingą istoriją. Beje, nepamirškime ir konditerijos kepyklėlės bei išvažiuojamųjų banketų virtuvės – štai kokiais pasiekimais gali pasigirti dvidešimtmetis ukmergiškis.
Kada užgimė Tavo meilė maisto ruošimui?
Visada prisimenu istoriją, kai būdamas mažas nemokėjau rašyti ir skaičiuoti, todėl žiūrėdamas laidą „Gustavo enciklopedija. Receptai“ receptus iliustruodavau: nupiešdavau pusę stiklinės miltų, tada kitą stiklinę pieno, šalia gabalėlį sviesto ir t.t.
Manau, kad būtent tada ir užgimė meilė maisto gamybai. Beje, esu dėkingas ir savo močiutei, kuri man, dar būnant mažam vaikui, leisdavo pasijusti tikram virtuvės šefui, eksperimentuoti ir virtuvę paversti tikra gamybos laboratorija. Įsivaizduokite, kaip ji atrodydavo po to...
Kaip kilo idėja įkurti savo pirmąjį restoraną?
Kadangi nuo vaikystės mėgau gaminti, šio hobio neatsisakiau ir paaugęs. Namuose ruošdavau įvairius užkandžius ar desertus pagal užsakymus, tačiau tai buvo nelegali veika. Po vienos mano pristatytos degustacinės vakarienės, susilaukiau skundų ir grasinimų, kad jei greitu metu neįgalinsiu savo veiklos – gausiu nemenką baudą.
Taip atsirado poreikis įkurti savo pirmąją virtuvę šalia namų, skirtą išvažiuojamiesiems banketams. Tuo metu man buvo penkiolika metų. Praėjus keliems metams, sulaukiau pasiūlymo įkurti restoraną Taujėnų dvare esančiose buvusios virtuvės patalpose. Žinoma, sutikau, tačiau net nesuvokiau, kad man, dar esant vaikui, „įšokti“ į tokią gamybą bus didelis krūvis. Pripažinsiu, buvo sunku, tačiau tuo pačiu ir labai įdomu.
Kaip į naująjį verslą reagavo tėvai?
Tėvai visur ir visada palaikydavo. Tačiau ne kartą buvau girdėjęs žmones, sakančius, kad visą verslą man nupirko ir sukūrė tėvai. Tai yra netiesa, tačiau leidžiu žmonėms taip galvoti, nors iš tiesų nuo pat mažų dienų tėvai „skiepijo“ mintį apie tai, kad viską turiu pasidaryti pats.
Žinoma, pasitaikydavo žmonių, kurie mane palaikė ir nuo pat pradžių jiems buvo įdomu, kaip, tuo metu dar vaikas, atidarinėjau restoraną. Tuo tarpu man tai tapo tarsi reklama!
Restorano įkūrimas – tai nemaži pinigai. Kaip susitvarkei su finansiniais sunkumais?
Tie, kas yra susidūrę su tuo, žino, kad atidaryti restoraną ar maitinimo įstaigą finansiškai yra labai „skausminga“. Taigi, pirmosios virtuvės įkūrimui pinigus skolinausi. Susitaupęs iš virtuvėje ruošiamų banketų, pirmajam restoranui viską pirkau po truputį. Beje, man labai pasisekė, kadangi senieji restorano savininkai paliko didelę dalį inventoriaus, todėl pirkau tik tai, ko trūko.
Su kokiais sunkumais teko susidurti įkūrus restoraną?
Pirmiausia, kad įkurčiau verslą būdamas nepilnametis, turėjau įtikinti savo tėvus, kad manęs atsisakytų ir tokiu būdu teismo metu gaučiau emancipaciją. Kadangi esu iš nedidelio Ukmergės miesto, apie tokius dalykus kaip emancipacija buvo mažai kas girdėję – tai buvo vienas pirmųjų atvejų. Daug kas nesuprato, kaip nepilnametis gali turėti individualią veiklą.
Vėliau, kai biurokratiniai reikalai buvo sutvarkyti, laukė naujas iššūkis: vadovavimas ir vadyba. Pradžioje buvo sunku vadovauti dvigubai ar trigubai už mane vyresniems žmonėms. Patiems virtuvės darbuotojams buvo įdomu, kaip aš su viskuo susitvarkysiu. Tačiau, laikui bėgant, įgavau kolektyvo pagarbą ir dabar puikiai susidirbame bei komunikuojame.
Kaip sekėsi suderinti mokslus ir verslą?
Nuo penkiolikos metų ruošiau banketus savaitgaliais, tada be jokio miego pirmadienį nueidavau į mokyklą, o trečiadienį-ketvirtadienį vėl pradėdavau ruoštis savaitgaliui. Taigi, mokslai nukentėjo smarkiai ir mokyklą baigiau ne pačiais geriausiais pažymiais.
O kulinarinės žinios atėjo tik iš praktikos?
Žinoma, daug žinių sėmiausi iš interneto, gaminau ir eksperimentavau. Beje, labai mėgstu važinėtis po kolegų bei konkurentų restoranus ir semtis idėjų iš jų. Tačiau, manau, kad pagrindinė patirtis atėjo iš nuolatinės gamybos, nes niekas man nesakė kaip turėčiau daryti ir ką su kuo maišyti.
Taip pat nuolatos mokausi ir ruošiuosi naujiems sezonams. Žiemą būna mažai užsakymų ir banketų, todėl šį laiką vadinu kūrybiniu procesu. Tuo metu turiu daugiau laiko gamybai, eksperimentavimui ir naujų patiekalų įtraukimui į valgiaraštį.
Yra patarlė „batsiuvys be batų“. Ar ši patarlė pasitvirtina ir Tau?
Patarlė tikrai pasitvirtina, nes namuose beveik nebūnu, todėl ir negaminu. Nors ir turiu didelį kolektyvą – pats dirbu kartu su jais, nes vis tik esu atsakingas už darbą ir kokybę virtuvėje. Būna tokių dienų, kai geriu tik vandenį ir sugriaužiu vieną obuolį, nes gamindamas tiek visko prisižiūriu ir prisiuostau, kad paskui visai nesinori valgyti. O ką jau kalbėt apie gaminimą šeimai ar draugams...
Ar kartais pajauti tai, kad klientai ar parteriai nuvertina jūsų patirtį pagal amžių?
Įsivaizduokit, atvažiuojate užsisakyti didelių, prabangių vestuvių ir iš virtuvės išlenda vaikas, kuris neužsičiaupdamas kažką pasakoja, vaikiškai krizena ir žada paruošti jums nepriekaištingą šventę. Manau, jei ir man tektų su tuo susidurti kažin, ar aš tuo vaiku pasitikėčiau. Todėl pradžioje tikrai sulaukdavau skeptiško vertinimo ir nepasitikėjimo: vestuvės tai gyvenimo šventė, kuri yra kruopščiai ruošiama ir tikrai nesinori, kad kažkoks vaikis viską sugadintų.
Prieš keletą metų dar teko su tuo susidurti, tačiau dabar, kai jau turiu užsitarnavęs savo vardą, skeptiško požiūrio nebesulaukiu.
Koks būtų Tavo patarimas jauniems verslininkams?
Paprastas patarimas - nebijoti juodo darbo. Aš pats dirbu septynias dienas per savaitę po dvidešimt valandų. Todėl manau, kad be juodo darbo ir be tos gražios vizitinės kortelės, kurią deklaruojam, trijų restoranų šiuo metu tikrai nebūtų.