Jaunos kūrėjos Eglės Kižaitės pjesėje – ir autobiografiniai momentai

„Visuomet sakau, kad jaunas kūrėjas negali laukti, kol galimybės kurti bus patiektos ant lėkštutės – reikia pačiam ieškoti būdų tai daryti ir parodyti save pasauliui. Vieną jų visai atsitiktinai atradau ir nusišypsojo sėkmė – laimėjau LATGA stipendiją“, – džiaugiasi režisierė E.Kižaitė, praeitais metais laimėjusi Asociacijos LATGA jaunojo menininko dramos srities stipendiją, kuri kasmet skiriama septyniems skirtingų meno disciplinų atstovams.

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos pagal Autorinių teisių ir gretutinių teisių Kūrybinės veiklos programą iš dalies finansuojama stipendija teatro kūrėjai skirta konkrečiam tikslui – pjesės kūrimui. Beveik metus prie šio projekto dirbanti E. Kižaitė teigia, jog nutolti nuo įprasto teatro šurmulio ir atsiduoti rašymui – ne tik įdomi, bet ir sudėtinga užduotis.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teatro režisūros subtilybių mokiusis iš tokių žinomų kūrėjų kaip A.Giniotis, I.Stundžytė ir A.Jankevičius, jauna menininkė siekia jokiu būdu neužsisėdėti vietoje ir dirbti su kuo įvairesnėmis kūrybinėmis komandomis bei projektais. „Mane domina labai įvairūs dalykai, noriu išbandyti viską – skirtingus teatrus, medžiagas, aktorius. Galiausiai ateis laikas, kai atrasiu save kažkokioje konkrečioje terpėje, tačiau dabar esu ieškojimų kelyje, kuriame yra ir pjesės rašymas. Išbandant save naujoje srityje nuolatos gimsta ir dar daugybė naujų idėjų, todėl gera turėti galimybę jas realizuoti“, – pabrėžia E.Kižaitė.

Naujoji pjesė dienos šviesą išvys pavasarį, tačiau jos autorė dar nėra įsitikinusi, kokiu pavidalu ji bus pateikta žiūrovams. Tai sąlygoja paties kūrinio pobūdis – anglų rašytojo Lewiso Carrollo pasakų vaikams „Alisa stebuklų šalyje“ bei „Alisa veidrodžių karalystėje“ įkvėpta pjesė atveria siurrealistinį, vaizduotės kuriamą pasaulį. „Pjesė, kurią rašau, inspiruota ne tik šių pasakų, bet ir paties rašytojo biografijos bei jo darytų fotografijų. Idėja įkvėpimo semtis iš L.Carrollo man kilo dar studijų metais, pamačius jo nuotraukas, – norėjau parašyti pjesę paaugliams apie paauglius, perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. „Alisos stebuklų šalyje“ vaizdiniai man tą ypatingai priminė – sulaukus paauglystės jau esi per didelis daugybei dalykų, tačiau kitiems – dar per mažas“, – mintimis dalijosi menininkė.

Tarp didelę įtaką pjesės idėjoms padariusių kūrinių ji taip pat mini knygas apie vaikų psichologiją, ypatingai – šveicarų psichologės Alice Miller knygą „Gabaus vaiko drama“, paskatinusią susimąstyti apie kitokią vaikišką realybę, nei dažniausiai esame įpratę matyti vaizduojamą mene. „Yra daug medžiagos teatrui apie vaikus, kurie kažko neturi – tėvų, tinkamų gyvenimo sąlygų ir panašių dalykų, o mane ypatingai sudomino, kaip elgiasi vaikas, kuris vaikystėje turėjo absoliučiai viską, buvo laikomas geriausiu ir talentingiausiu, tačiau patekęs į suaugusiųjų pasaulį suprato, jog yra ne visai taip? Alice Miller ypatingai daug rašo apie psichologines traumas, įvykstančias būtent tiems vaikams, kurie vaikystėje buvo patys tobuliausi. Tai man labai artima, nes šioje situacijoje atpažįstu ir savotišką autobiografinį momentą“, – pasakojo režisierė.

Pjesės darbinis pavadinimas – „Stebuklų šalis Alisoms“ – atrodytų, sufleruoja, jog kūrinys bus skirtas mergaitėms, tačiau E.Kižaitė su tuo griežtai nesutinka. Teatro kūrėja teigia, kad siurrealistinės pjesės veikėja Alisa išties gali būti bet kas, o ir pats kūrinys savo kitoniškumu bei neįprastumu turėtų patraukti daugelį: „Kūrybinio proceso metu bandau kiek įmanoma labiau išeiti už įprastos logikos ribų. Tai nėra lengva, nes protas vis tiek yra linkęs sudėlioti idėjas racionaliau, nei norisi kuriant tokį nenuoseklų, metaforų ir simbolių pilną tekstą. Dėl to dažniausiai stengiuosi rašyti pagavusi save būsenoje tarp sąmoningumo ir miego, kuomet pavyksta lengviau atsikratyti realaus pasaulio logikos – tai labai įdomus kūrybos būdas.“ Į pagalbą pasitelkdama sapnus, kolegų bei bičiulių vaikystės patirtis ir L.Carrollo pasakų vaizdinius, E.Kižaitė kuria nuo realaus pasaulio dėsnių nutolusį teatrinį reiškinį, metaforomis ir simboliais užduodantį pačius svarbiausius klausimus: kas aš esu, kuo noriu ir turiu būti? „Siekiu, kad mano pjesė sužadintų vidinį pasimetimą ir keltų klausimus. Tokie klausimai kiekvienam iškyla pereinant iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį ir sukelia didžiulį sumišimą, – tikiuosi, kad tokį jausmą savo kūriniu perduosiu ir žiūrovui“, –lūkesčiais dalijosi režisierė.

Pjesės skaitymas vyks balandžio 6 d., 14 val., Kauno miesto kamerinio teatro salėje. Renginys nemokamas, o jame ypač laukiami vyresniųjų klasių moksleiviai.