Baigusi savo knygos „Slenkstis. Pavojai ir pagalba JAV–Meksikos pasienyje“ vertimą į lietuvių kalbą, Browno universiteto profesorė Ieva JUSIONYTĖ (39) jau tobulina naujos knygos rankraštį. Tik šįkart tyrimui prireikė ne tik ugniagesių ir paramedikų kursų, bet ir savigynos meno pamokų.
Užaugote Vilniuje šalia miškų, tėtis, senelis, dėdė ir brolis – dailininkai, močiutė – skulptorė. Kaip nutiko, kad nėrėte į visai kitą sritį?
Noras piešti dingo pradinėse klasėse. Anksčiau mėgdavau su močiute lipdyti ant virtuvės stalo, važinėdavome su seneliu po kaimus, kur jis ant drobės tapydavo savo peizažus, o aš piešdavau, tačiau mokykloje niekas nekritikavo ir neskatino, tad tiesiog nustojo būti įdomu. Tėvai irgi nespaudė, vienintelis jų noras – kad mokyčiausi užsienio kalbų. Jei tėvai būtų skatinę tapti ugniagese ar profesore, gal nebūčiau nieko panašaus dariusi. Ne todėl, kad būčiau norėjusi priešintis jų pasiūlymams, bet dėl to, kad man patinka pačiai ieškoti, klysti ir pasiklysti.