Virginija Kochanskytė – Jei nori būti artistė – būk!

Pamenu įspūdį prieš gerus tris dešimtmečius, kai aktorę Virginiją KOCHANSKYTĘ pirmą kartą pamačiau gyvai ne scenoje: lieknutė, įdegusi, su marga prigludusia suknia iki žemės, vainikuota sniego baltumo garbanų – lyg pavasarį žiedais apsipylusi vyšnia. „Kokia secesinė moteris, tarsi nužengusi iš Gustavo Klimto paveikslų...“ – tuomet dingtelėjo.

„Kad tik Dievas duotų sveikatos mano mylimiems žmonėms, draugams, bičiuliams. Ir energijos man pačiai, kad galėčiau realizuoti naujas idėjas, kelti žmonėms dvasią, nešti džiaugsmo šviesą ir tikėjimą – man tai svarbiausia“ / Gedmanto Kropio nuotrauka
„Kad tik Dievas duotų sveikatos mano mylimiems žmonėms, draugams, bičiuliams. Ir energijos man pačiai, kad galėčiau realizuoti naujas idėjas, kelti žmonėms dvasią, nešti džiaugsmo šviesą ir tikėjimą – man tai svarbiausia“ / Gedmanto Kropio nuotrauka
Gerda PRANCŪZEVIČIENĖ
Šaltinis: Žmonės
A
A

Apie įtaigius Virginijos Kochanskytės poezijos vakarus jau tuomet sklandė legendos. Ji atrodė trapi, bet išties – tvirta lyg uola. Ir valinga. Net valdinga – teatro scenoje ar kamerinėje salėje, kuklios miestelio bibliotekos erdvėje ar prieš dešimttūkstantinę minią stadione – publika lyg užhipnotizuota iki šiol paklūsta jos žodžiui, rankų mostui.

Virginija nė kiek nepasikeitė, tik plaukai įgavo vario atspalvį. Jos pilna visoje Lietuvoje, vos spėja tarp pasirodymų parlėkti į Klaipėdą, kur su vyru, žinomu skulptoriumi Arūnu Sakalausku, turi žavius namus Melnragėje, ant jūros kranto.

„Šiais metais man ir Arūnui sukanka po 70 metų, abu kartu švęsime profesionalios kūrybos 45-metį ir mūsų bendros kelionės šios žemės keliu 40-metį. Ak, kaip tas laikas greitai skrieja...“ – svajingai, bet be jokios liūdesio gaidelės atsidūsta aktorė.