Jie taupo, nes jūs sumokate?
Pastebėjau keistą dalyką – kuo labiau žmonės taupo, tuo dažniau jie skundžiasi pinigų stygiumi. Ir nieko nuostabaus – juk saugiai banko sąskaitoje esantys ir nieku gyvu nejudinami eurai nesuplanuos atostogų, neapmokės sąskaitos restorane ir tikrai nenupirks naujų batelių.
Skrupulingai taupantys neretai jaučiasi esantys skurdesni už kitus. Arba nori sudaryti tokį įspūdį.
Kai aplinkiniai keliauja, pramogauja ar tiesiog perka kokybiškus maisto produktus leisdami savo pinigus, jie, kamuojami baimės dėl ateities, juos atideda „juodai“ dienai. Tokie žmonės irgi svajoja apie paprastus kasdienius džiaugsmus, bet neleidžia sau atsipalaiduoti, būdami šventai įsitikinę, jog to negali sau leisti, nes gaunamos pajamos per mažos ir todėl reikia taupyti. Paprastai nei padidėjęs atlyginimas, nei gautas palikimas tokių žmonių įpročių nepakeičia – jie ir toliau taupo.
Nei padidėjęs atlyginimas, nei gautas palikimas godžių žmonių įpročių nepakeičia – jie ir toliau taupo.
Šie svetimi įpročiai gal ir liktų nepastebėti ir neverti dėmesio, jei ne tų žmonių bandymai dar labiau sutaupyti aplinkinių sąskaita. Kai jie eilinį kartą susiruošia vėl ko nors kaulyti ar tiesiog akiplėšiškai pasinaudoti kitų gerumu, pademonstruoja nepriekaištingas psichologijos žinias ir manipuliavimo įgūdžius: jie skundžiasi, kad neišgali vaikams nupirkti naujų drabužių, o patys – apsilankyti gerame grožio salone, kad mielai važiuotų savo automobiliu, tik štai – iki atlyginimo negali, nes tuščias degalų bakas, reikia pagelbėti seniems tėvams, o – kaip tyčia – teko sumokėti baudą, nes jie tikėjosi, jog sostinės centre galima nemokamai parkuotis bent pusvalandį... Sąrašą galima tęsti iki begalybės...
Iš pradžių tokiems nelaimėliams jaučiame užuojautą, norime pagelbėti. Tačiau vieną dieną ateina praregėjimas: pinigų stygiumi besiskundžiantis kolega vis nesukrapšto kelių eurų cigaretėms ir, užuot metęs rūkyti, sėkmingai „vaišinasi“ iš kolegų pakelių. Svetimo gero vartotojas mielai priima kvietimus į bet kokias šventes ar vakarėlius, į kuriuos būtinai atsiveda visą šeimą, nesivaržydamas mėgaujasi maistu ir gėrimais, tiesa, dėl prastos finansinės būklės išgali atsinešti pigiausio gėrimo butelį, kuris taip ir lieka neatidarytas, o pasikviesti pas save niekuomet neturi laiko, galimybių ir progos. Kai kavinėje reikia atsiskaičiuoti už savo gėrimus, jis niekuomet neturi grynųjų ir prašo „užmesti“ porą eurų už kavos puodelį ir nutaisęs liūdną veido išraišką pažada grąžinti atlyginimo dieną.
Tiesa, neretai tie „vargšeliai“ nustebina aplinkinius „turtuolius“, kai gerokai anksčiau laiko grąžina būsto paskolą arba kai seną automobilį – tą patį, kurio degalams vis pritrūkdavo pinigų, pakeičia nauju. Tada, nutaisę gedulingą veido išraišką, išlemena, kad šios viso gyvenimo išlaidos išsiurbė paskutinius santaupų likučius ir dabar reikės taupyti dar labiau.
Tikra bėda, kai „amžinieji skurdžiai“ turi mažų vaikų ir jų atžalos susidraugauja su jūsiškėmis. Ir, žinoma, laisvalaikį leidžia jūsų namuose. „Ką valgėte?“ – nesikuklina paklausti grįžę pasiimti savo vaikų. Ir čia pat išberia tiradą, kaip gerai, kad jūs tokie turtingi ir galite įpirkti ekologišką produkciją. Jei ne jūsų gerumas, tai kažin ar jų vaikas kada nors paragautų tokių gėrybių. Todėl vizitai pas draugus darosi vis dažnesni. Įdomu, kad tie „kukliai gyvenantys“ pažįstami randa nemažai progų kur nors išsiruošti savaitgaliais. Ir tada jie be jokio sąžinės graužimo atveda vaikus „padraugauti“. Juk jūs nieko prieš mažylių draugystę? Kaip ir pabūti nemokama aukle bei virėja? Juk vis tiek saviškiams gaminate.
Kuo mandagesni ir jautresni esate, tuo sunkiau atsikratyti tokių „vargšų“, besinaudojančių svetimu geru. Juk jie pasistengia, kad jaustumėtės kaip vienintelė jų viltis ir gelbėtojas. Negi ryšitės juos atstumti?
Pastebėjau, kad tokios „draugystės“ labai greitai baigiasi, kai nelaimėliams suteikiama proga ar galimybė atsilyginti. Jie nuolatos žada tai padaryti „kada nors“.
Todėl pabandykite nutaisyti rūškaną veido miną ir paprašykite paskolinti pinigų: „Labai reikia, žinau, kad ką tik gavai atlyginimą“. Tikėtina, kad jie aiktelės iš netikėtumo ir ims veblenti, kodėl dabar niekaip negali, bet mielai paskolins „kai tik tau reikės, bet ne šiandien“. Atveskite savo vaikus, pasiskundusi, kad jiems savo namuose neįdomu, o ir mamos gaminamas maistas pabodo. Tai tegul dabar pabūna pas „geriausius draugus“. Galima lažintis, kad sužinosite, jog jų mažyliai serga ar privalo aplankyti senelius.
Dar galima pradėti dažnai skambinėti kaulytojams ir skųstis tikromis ir išgalvotomis bėdomis. Į kiekvieną jų prašymą atsakyti „kontrprašymu“. Tikėtina, kad jūsų draugystė ir bendravimas labai greitai pasibaigs. Bet ar dėl to verta liūdėti?