Pirmajam atkurtos arkikatedros klebonui, politiniam kaliniui, Vilniaus miesto garbės piliečiui monsinjorui Kazimierui VASILIAUSKUI (1922–2001) likimas skyrė misiją tapti daugybės žmonių kelrodžiu. Regis, visai neseniai, lydint į paskutinę kelionę, Antakalnio kapinių šlaite iš įvairiaspalvių rudeninių lapų jam buvo sudėliotas žodis „ačiū“, o spalio 14-ąją paminėtos jau dvidešimtosios jo mirties metinės.
Mudu atsisveikinome 2001-ųjų rugsėjį. Jis sirgo vėžiu ir dažnai pabėgdavo iš Raudonojo Kryžiaus mirtininkų palatos, kaip pats ją vadino, o aš kėliau sparnus į Jungtinę Karalystę studijuoti. Abu žinojome, kad daugiau nebepasimatysime.
Kai paprašiau, kad sulauktų manęs po metų grįžtančios iš Anglijos, atsakė: „Ar aš koks ženichas (rusiškai – jaunikis), kad tavęs laukčiau.“ Tik jam būdingas subtilus humoro jausmas dažnai nuskaidrindavo aptemusią nuotaiką.