J.Ivanauskaitei būtų suėję 60 metų: apie Jurgą – jos vardo premijos laureatai

Jurga Ivanauskaitė / Kęstučio Vanago nuotr.
Jurga Ivanauskaitė / Kęstučio Vanago nuotr.
Raminta Jonykaitė
Šaltinis: Žmonės
2021-11-15 12:30
AA

Lapkričio 14 dieną rašytojai Jurgai Ivanauskaitei būtų sukakę 60 metų, tad jos kūrybą leidžianti leidykla „Tyto alba“ skelbia J.Ivanauskaitės premijos konkursą. Premija skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“.

Skelbdama premijos konkursą, leidykla „Tyto alba“ nusprendė J.Ivanauskaitę prisiminti su ankstesniais premijos laureatais. Nuo 2008 metų teikiamos premijos laureatų sąrašas – solidus: tai yra kūrėjai, formuojantys dabartinę Lietuvos literatūrinę panoramą.

2009 metų laureatė Kristina Sabaliauskaitė

Esate pirmoji J.Ivanauskaitės premijos laureatė. Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

Prie kūrybos pakartotinio skaitymo pastaraisiais metais nebuvau grįžusi, bet to ir nereikia – įspūdis yra likęs labai gilus, jos literatūra yra neatsiejama mano paauglystės ir brendimo dalis. Ne, su J.Ivanauskaite nesikalbu. Nebuvome pažįstamos, žinojau ją tik „iš matymo“ ir iš kūrybos, nors turėjome daug bendrų draugų, kurie vis rengėsi, bet taip ir nespėjo mūsų supažindinti.

Su jais dažnai pasikalbame. Jie liudija, kaip Jurga giliai išgyveno Lietuvos literatų atmetimą, menkinimus, bandymus įgelti kiekviena proga – vien dėl to, kad buvo talentinga, ryški, įdomi, labiau skaitoma, pripažįstama užsienyje.

Kristina Sabaliauskaitė / P.Gasiūno nuotr.

Jurgos man suteikta gyvenimo pamoka turbūt yra ši: iš jos pavyzdžio mačiau, su kuo susiduria išskirtinė rašytoja, neatitinkanti Lietuvos literatūros pasaulėlio klišių, todėl ėmusis plunksnos nuo pat pradžių žinojau, kad negaliu leisti, jog man tai nors kiek gadintų gyvenimą.

Pamenu, kai mano pirmos knygos rankraštis buvo spaustuvėje, mano vyras pasakė: „Na, jeigu knyga bus tikrai sėkminga, tai pasiruošk, kad dergs ant tavęs kaip ant Ivanauskaitės, tik pažadėk, kad niekada dėl to nesinervuosi.“ Skaudu, kad Jurga, pasak ją artimai pažinojusių, dėl to labai išgyveno; apmaudu ir gėdinga, kad jos talentą Lietuva pagerbė vien tik jau išmalda mirtinai ligai.

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Manau, kad visiškai. Tiražai vis kartojami, jos knygos bibliotekose – suskaitytos į skutus. Ją atranda vis naujos kartos; ypač dabar, kai 9–10 dešimtmečiai yra labai „ant bangos“. Ji yra ir to laikotarpio balsas, ir kartu belaikė: tiesiog puikiai, su didele gyvastimi ir aistra, su jautrumu ir protu parašyta literatūra. Vienas jos laiko testą atlaikiusio literatūrinio triumfo įrodymų – kad kažkada ant jos purvus pylusieji dabar nuryja savo žodžius, rašo atsiprašymo odes ir patys straksi atsiimti jos vardo premijos. 

Kristina Sabaliauskaitė / Luko Balandžio / 15min nuotr.

2010 metų laureatė Renata Šerelytė

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

Pati įsimintiniausia Jurgos knyga man – „Pakalnučių metai“. Prisimenu ją labai ryškiai. Mūsų miestelio bibliotekoje buvo naujų knygų priėmimas, tokia labai iškilminga proga, ir aš, smalsi paauglė, pataikiau ateiti kaip tik tuo metu, kai  jas inventorizavo. O kadangi sovietmečiu ir knygos buvo deficitas bei retenybė (ne taip, kaip dabar), tai mano akį Jurgos pirmoji knygelė iškart ir patraukė. Ir viršeliu, ir tematika, ir knygos pavadinimas magiškai skambėjo... Prarijau ją kaip saldainį, tokia buvo žavi, keista, spalvinga. Paskui buvo „Sapnų nublokšti“, „Agnijos magija“,  Jurgos kelionių užrašai, publicistika, jos eilėraščiai... Bet „Pakalnučių metų“ neužmirštu iki šiol. Ne veltui sakoma, kad pirmas įspūdis – stipriausias. Ir kai regiu močiučių gatvėje pardavinėjamas pakalnutes, prisimenu „Pakalnučių metus“. Ir jų svaiginantį aromatą.

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Jurgos kūrybai egzamino laikyti nebereikia, ji užėmė savo vietą lietuvių literatūros istorijoje ir skaitytojų širdyse. Ir jų atmintyje. O tai, manau, ir yra svarbiausia.

Renata Šerelytė / Lauros Vansevičienės nuotr.

2012 metų laureatė Laura Sintija Černiauskaitė

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

Tiesą sakant, „pasikalbu“ su pačia Jurga. Nors gyvenime buvome susitikusios tik kartą, berods, Getebergo knygų mugėje, tada jau skundėsi mums, kad skauda koją. Mirtis kažkaip atveria galimybę laisviau kalbėtis net su tais, kurių čia žemėje nepažinojai...

Per Vėlines nueiname su šeima pasivaikščioti po Antakalnio kapines, pasimeldžiame už mirusius pažįstamus. Visada labai jauku matyti, kiek daug žvakelių mirksi ant Jurgos kapo – lyg daug daug gyvų akių... Iš anapus. Štai tada ir pasikalbu su Jurga. Taip šviesiai, draugiškai, tarsi niekas neskirtų.

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Dėl egzamino – nežinau... Galbūt tos žvakelės ant jos kapo ir yra atsakymas?

Laura Sintija Černiauskaitė / R.Tamosaičio nuotr.

2017 metų laureatas Rimantas Kmita

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

Turbūt dažniau pasikalbu su pačia Jurga, su kuria nesu kalbėjęs. Kartais pagalvoju, kad drąsi ta jos antraštė „tik neintelektualams“. Bet drąsesnė ir atviresnė ji pati – visam gyvenimui. Už jos tekstų jaučiu intensyvų gyvenimą, rūpestį kitais, meilę, aistrą ar baimę, nerimą. Už teksto yra tikri dalykai, rūpestis kalbėti apie svarbias temas, o ne vien noras parašyti bestselerį. Tokio gyvenimo aš, sulindęs į popierius ir knygas, jai nuoširdžiai pavydžiu. Ar ne keista, būnant gyvam pavydėti gyvenimo mirusiai?  

Kaip J.Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Man sunku pasakyti. Atrodo, kad J.Ivanauskaitės knygos perleidžiamos, jaunimas skaito, atrodo, viskas gerai – išlaiko. J.Ivanauskaitė savo kūryba mažų mažiausiai sukūrė savo laikmečio archyvą, kuriame galime rasti to meto populiarios kultūros vardus, artefaktus ir aistras, jaudinusias atskirus žmones ir jų grupes, t.y., tai, ką vadiname visuomene. Jeigu ne jos rezonansinės knygos, pagal ką mes galėtume dabar suvokti, kas taip erzino, džiugino, jaudino žmones prieš trisdešimt metų? 

Aišku ir tai, kad su laiku jos, kaip rašytojos, fenomenas tik įgaus daugiau svorio. Moterų ir lygių galimybių istorija be jos figūros neapsieis. Manau, kad išlaikyti J.Ivanauskaitės egzaminą būtų rimtas iššūkis ne vienam, nebūtinai jaunam rašytojui.

Rimantas Kmita / Asmeninio archyvo nuotr.

2019 metų laureatas Mindaugas Nastaravičius

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba? Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

J.Ivanauskaitę prisimenu skaitydamas diskusijas, kas yra „elitinė“ ir „populiarioji“ literatūra. Ją prisimenu girdėdamas pokalbius apie gyvenimo ir rašymo intensyvumą. „Kaip gyveni, taip ir rašai“, – kartoja vidinis balsas, vis papriekaištaujantis dėl kasdienybės nuobodulio, monotonijoje stringančio mąstymo. Prisimenu, kaip paauglystėje per televizorių pamatyta J.Ivanauskaitė kalbėjo apie vienatvę: gali atsiskirti, išvažiuoti, pabėgti nuo pramogų ir tauškalų, bet tavo liūdesys vis vien keliaus su tavimi. Tuomet man tai skambėjo kaip reikšminga gyvenimo išmintis.

Paauglystės metais galbūt to ir tereikia – artimųjų, knygų, kitų žmonių, kurie pasakytų elementarią tiesą. J.Ivanauskaitę prisimenu kaip asmenybę, kurioje tarsi derėjo visos mūsų prieštaros, mūsų pastangos atskirti ir suskirstyti. Jos „Placebą“ ir šiandien matau kaip pokalbį su „Vilniaus pokeriu“, jos „Raganą ir lietų“ – ne kaip skandalingą, o kaip sudėtingą knygą, kurią daugelis turbūt perskaitome paskutiniais mokyklos metais, išgirdę, kad tai kūrinys „apie seksą“, nors šiandien, atsivertęs ir paskaitęs šį romaną iš naujo, norėčiau jį rekomenduoti ne paaugliams, ne vien paaugliams.

Intymumas, net ir radikalesnės jo formos, mūsų literatūroje seniai nebekelia erzulio ar pasipiktinimo, girdžiu diskusijų, kad daugelis J.Ivanauskaitės temų yra išnykusios, išsisprendusios, nebeaktualios, tačiau tema kasdienybėje ir tema literatūroje nėra tapatu. Literatūra nėra tik tema, apskritai knygas reikėtų skaityti ne kaip temas, o kaip visumas. J.Ivanauskaitė tą visumą sugebėjo sukurti, todėl ją skaitome ir šiandien.

Mindaugas Nastaravičius / Dainiaus Dirgėlos nuotr.

2020 metų laureatė Jurga Tumasonytė

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

Taip, J.Ivanauskaitės kūryba, kuria persismelkiau dar paauglystėje, fragmentiškai mintyse vis išnyra – man mieliausios jos pirmosios knygos ir ta ypatinga atmosfera, kurią ji taip meistriškai mokėjo kurti.

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Jurgos knygos iš naujo perleidžiamos, atrandamos jaunosios kartos. Jos vardo premija sulaukia nemažo susidomėjimo tiek iš žiniasklaidos, tiek iš skaitytojų – tai puikus įrodymas, kad literatūriniame lauke autorės kultūrinis kapitalas tebėra svarbus. 

Jurga Tumasonytė / Monikos Petkutės nuotr.

2021 metų laureatė Lina Simutytė

Ar pasikalbate su Jurga, jos kūryba?

J.Ivanauskaitės vardo premija – ne tik svarbus literatūrinis įvertinimas, bet ir paskatinimas rašyti būtent taip, kaip pirmiausia norisi pačiai: stengiantis atsiriboti nuo visų išankstinių nuostatų, skaitytojų atsiliepimų, komentarų ar net palankių kritikų recenzijų „Miesto šventei“. Manau, kad čia prisidėjo ir apdovanojimo kriterijai – premija skiriama už knygą, kurios turinys atitinka formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Paradoksalu, kad rašydama apdovanojimą pelniusios knygos apsakymus apie drąsą nesusimąstydavau – neretai kurdavau personažus, kurie tarsi pridengdavo mano išgyventas patirtis, todėl priklausydavo jiems, o ne man.

Daugiau drąsos dabar reikalauja rašymas iš pirmojo asmens perspektyvos: nors tai tebėra fikcija, ji vis tik nėra atsiejama nuo tam tikrų autobiografinių detalių. Mintimis su Jurga pasikalbu tada, kai drąsos ir ryžto pristinga. Prisimenu kai kuriuos fragmentus iš interviu su ja, dar kartą žiūrėjau dokumentiką „Šokis dykumoje“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė), dovanų iš draugės gavau Jurgos „Mėnulio vaikus“, taip pat tėvų bibliotekoje susiradau ir namo parsivežiau „Pragaro sodus“, „Pakalnučių metus“, o vartydama „Odę džiaugsmui“ prisiminiau, kad paauglystėje daugybę kartų skaičiau jos eilėraštį „Vasara“.

Lina Simutytė

 

Ir vis dėlto didžiausia dovana buvo ryšio atnaujinimas. Atnaujinusi jį su Jurga, sutvirtinau ryšį ir su tam tikra savo dalimi – ta niūria, metalo muzikos nuolat klausiusia paaugle, svajojusia susprogdinti provinciją su visais jos naftos kaminais ir pasprukti. Nors prieš tai galvojau, kad iš gimtųjų Mažeikių tuometinė Lina visada norėjo ištrūkti, dabar suprantu, kad iš tikrųjų ji labiausiai norėjo išsilaisvinti iš įvairių ribojančių įsitikinimų. Jurgos asmenybė ir šiandien kviečia suabejoti primestomis gyvenimo „tiesomis“ – jas nuolat permąstyti, interpretuoti ir drąsiai keistis.

Kaip Jurgos Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą?

Atsakyčiau dvejopai. Viena vertus – gera literatūra jokių egzaminų neturi laikyti. Tikiu, kad to paties paklausta Jurga atsakytų panašiai – nemanau, kad rašydama ji galvojo apie kokius nors egzaminuotojus, kad ir kas jie būtų: laikas, skaitytojai, kritikai ar pan.

Jurga Ivanauskaitė / Butauto Barausko nuotr.

Kita vertus, toji šiandiena yra neįtikėtinai greit kintanti, skubanti ir neišvengiamai paveikianti žmonių skaitymo įpročius. Pati dažnai girdžiu, kad šiuolaikinis skaitytojas nori trumpų sakinių, kad jį erzina metaforos ar apskritai literatūra, kurią kurdamas rašytojas pirmiausiai galvoja apie kalbą, ne specialiuosius efektus ar „gerai sukaltus siužetus“. Jurgos sakiniai – taip pat neretai barokiški ir puošnūs, bet jos barokas nėra tik dekoracija. Už kiekvienos dekoracijos atsiveria psichologinė plotmė.

Perfrazavusi šį klausimą, mieliau kviesčiau pasvarstyti, ne kaip J.Ivanauskaitės kūryba laiko šiandienos egzaminą, o ar mes – šiandieniniai skaitytojai – galime išlaikyti lėtojo, atidžiojo skaitymo keliamus iššūkius. Nes Jurgos tekstai niekur nedingo ir nedings – jos kūrybą visada atras tie, kuriems jos reikės.

Jurgos Ivanauskaitės premijos konkursas

Jurgos Ivanauskaitės literatūros premijos nuostatos

Jurgos Ivanauskaitės vardo premija įsteigta ir teikiama nuo 2008 metų. Nuo 2020 m. premiją steigia ir teikia leidykla „Tyto alba“. Premija skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“.

Kūrinys turėtų būti išleistas 2020-2021 metais. Kandidatus Premijai gauti gali siūlyti fiziniai ir juridiniai asmenys iki sausio 20 d. leidyklai „Tyto alba“ (Vykinto g. 14, Vilnius). Pateikiami 2 (du) knygos egzemplioriai ir rekomendacinis raštas (iki 2 psl.).

Laureatą renka speciali ekspertų komisija. Premija teikiama per Vilniaus knygų mugę. Laureatui įteikiamas diplomas, keraminis drambliukas ir piniginė premija (premijos dydis - 1000 eurų, neatskaičius mokesčių). 

Tam pačiam autoriui Premija antrą kartą neskiriama. Premija gali būti skirta ir po autoriaus mirties.

Fotogalerija:

Jurgos Ivanauskaitės gyvenimo akimirkos (23 nuotr.)
+17