Jurga Ivanauskaitė: atsidūrusi arti mirties suvokė – išeidama prisimins ne karjeros vingius

Deja, gyventi kartu daugiau jos nebeįstengė – saulėtą vasario rytą viena kitai pasakė „sudie“. Išsiskyrė be jokio pykčio, priekaištų, be lašelio nerimo. „Dar niekada nesijaučiau tokia rami, susitaikiusi su savimi. Dar niekada gyvenimas nebuvo toks šviesus“, – paskutinėmis akimirkomis džiaugėsi Jurga.

Kūryba

Kūryba, kaip ir meilė arba tikėjimas, man yra viena iš pačių intymiausių temų. Apie kūrybą, meilę, tikėjimą visada sunku viešai kalbėti, jau vien todėl, kad visas šis trejetas, kaip vidinis, nuo valios ar sveiko proto beveik nepriklausantis procesas, man pačiai buvo, yra ir tikriausiai bus paslaptis. <...> Man patinka žodžiai ir tai, ką su jais galima padaryti. Bet taip pat žinau, kad yra patirčių, kai bet kokios sąvokos tampa bejėgės, beprasmės, tuščios. Todėl sutinku su tais metafizikais ir astrofizikais, kurie tvirtina, kad ne viską galima aprašyti. Gal net apsidžiaugčiau, jei vieną gražią dieną staiga visai nutilčiau.

Jurga Ivanauskaitė baigė M.K.Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, vėliau – grafiką Vilniaus dailės institute. Kūrė scenografiją Gyčio Padegimo spektakliui pagal jos pačios pjesę „Nežaiskite su mėnuliu“. Tačiau net ir studijuodama tapyba žavėjosi labiau nei grafika, o jos sieloje nuolat kovojo Jurga dailininkė ir Jurga rašytoja.

„Jurga buvo labai pagavi įspūdžių, todėl grįžusi iš kelionių stengdavosi juos paleisti į gyvenimą visomis įmanomomis priemonėmis“, – pasakoja jos sesuo Radvilė. 

Nors visą gyvenimą rašė prozą, prieš porą metų ryžosi išleisti pirmąją savo poezijos knygą „Šokis dykumoje“. Už tai buvo dėkinga rašytojai Dovilei Zelčiūtei, perskaičiusiai jos kūrybą, redagavusiai eilėraščius ir paskatinusiai išleisti knygą. Per porą naktų D.Zelčiūtė suredagavo ir paskutinį Jurgos poezijos rinkinį „Odė džiaugsmui“. „Zelčiūtė buvo Jurgos poezijos krikštamotė“, – šypteli Radvilė.

Tėvai, Radvilė

Žiemą namas apanka, / pro užvertas langines / neregi sniego invazijos, / jo nelanko net vagys. („Vasaros pabaiga“, iš eilėraščių rinkinio „Odė džiaugsmui“.)

Nuo vaikystės vasaras Jurga leisdavo senelių – literatūrologo ir poeto Kosto Korsako bei rašytojos Halinos Korsakienės – vasarvietėje Turniškėse. Net ir pernai, vos tik geriau pasijutusi po dar vieno chemoterapijos seanso, skubėdavo į Valakampių miškus. Jurga mėgo juos lygiai taip, kaip ir žalią medinį senelių vasarnamį.

Ji eidavo į svečius ar kviesdavosi bičiulius, tačiau išvažiavus į vasarvietę tarsi nieko nebereikėdavo.

Ji buvo bendraujantis žmogus: eidavo į svečius ar kviesdavosi bičiulius, tačiau išvažiavus į vasarvietę tarsi nieko nebereikėdavo – nei draugų, nei miesto šurmulio. Jurga buvo darbšti ir reikli sau: net ir vasarą keldavosi aštuntą ryto, o jau devintą sėsdavo prie spausdinimo mašinėlės ar kompiuterio ir nepakildavo iki pat pavakarės. „Esu patologiškai disciplinuota. Tai perėmiau iš neapsakomai pareigingų senelių ir mamos“, – yra sakiusi rašytoja. 

Vakarais Jurga mėgdavo su šešiolika metų jaunesne seserimi Radvile apibėgti namą juosiantį mišką. Apie ką plepėdavo? Pasak Radvilės, apie viską ir apie nieką. Makabriškomis kalbomis, kupinomis autoironijos, jos nustebindavo ne vieną. „Sesuo – ne tik puiki slaugytoja, bet ir juodojo humoro virtuozė“, – grįžusi iš Švedijos, kur ištvėrė ne vieną sunkią operacija, sakė rašytoja. 

Tėvas Stanislovas ir Dalai Lama

Jurgai tėvas Stanislovas buvo mokytojas ir dvasinis globėjas, vienas iš nedaugelio žmonių, kuris pasirodžius skandalingajam romanui „Ragana ir lietus“ nenusisuko nuo jos. Vienuolis kapucinas nepasmerkė rašytojos ir dėl budistinių ieškojimų. „Jurga jųdviejų bičiulystę labai brangino ir vertino. Tradiciškai prieš Kalėdas tėvas Stanislovas jai atsiųsdavo sveikinimą (atviruką ar paties nupieštą paveiksliuką) ir visada į voką įdėdavo „plotkelę“, kurią vėliau sėsdami prie Kūčių stalo pasidalydavome“, – pasakoja Radvilė. 

Dar vienas Mokytojas, kurį Jurga ypač gerbė ir vertino, buvo Jo Šventenybė Dalai Lama. Ji išklausė ne vieną jo pamokslą, paskaitų ciklą ir gavo ne vieną šventinimą: „Dalai Lama mano, jog šiandien tikroji joga – gyvenant Vakaruose įveikti problemas ir neišeiti iš proto, o ne atsiriboti nuo jų Himalajuose. Jei laikau save budiste, kuriai svarbiausia – vidinė ramybė, vadinasi, privalau atrasti ją savyje ir savo aplinkoje“.

Bitlomanija

Pagrindinis mano pomėgis ir buvo „The Beatles“, „Pink Floyd“ ar „The Doors“ muzika, kurios klausydamasi įsivaizduodavau save kokioje hipių komunoje ar tiesiog šiaip kur nors anapus Geležinės uždangos…

Studijų metais Jurga su kurso draugais dažnai rinkdavosi jos namuose, uždegdavo indiškų smilkalų, susėsdavo ant grindų ir ištisas valandas diskutuodavo klausydamiesi „The Beatles“ muzikos. 

Kartą dėl dievinamo muzikanto ji net ryžosi smulkiai vagystei.

Kartą dėl dievinamo muzikanto ji net ryžosi smulkiai vagystei. Iš tais laikais itin populiarios kavinės „Nykštukas“ vitrinos netikėtai dingo viena lėlė, be galo primenanti Johną Lennoną. Niekas to nykštuko nepasigedo, o Jurgos namuose jis tapo labai gerbiamu atributu. Po kurio laiko šalia jo „prisėdo“ ir Jurgos su Radvile pasiūta Yoko Ono. 

Daugelį metų Jurga „The Beatles“ muzikos nesiklausė, o pernai paprašė bičiulio įrašyti visą šios grupės diskografiją. 

Sąjūdis ir roko maršai

1988–1989 metais buvo tokie roko maršai – važiavimai per visą Lietuvą su roko grupėmis ir trispalvėmis. Paniškai bijojau, kad kas nors pamatys mano pasą, kuriame įrašytas tėvo vardas – Igoris, mane išmes iš autobuso, pasmerks, ir viskas baigsis tiesiog labai tragiškai.

Jurga jautė aistrą viskam – gyvenimui, darbui, bet kokiai kitokia veiklai, o ko imdavosi, imdavosi labai aistringai. Dvejus metus ji viename autobuse su roko muzikantais dardėdavo į vis kitą Lietuvos miestą ir dalyvaudavo roko maršuose per Lietuvą. Jei reikėdavo, netgi prisėsdavo prekiauti grupių atributika. Prasidėjus Sąjūdžiui, ji lygiai taip pat aistringai tapo laikraščio „Sąjūdžio žinios“ korespondente. 

Kiek anksčiau pasirodė pirmasis Jurgos novelių rinkinys „Pakalnučių metai“. Po daugelio metų kartu roko maršuose dalyvavęs pankas Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas Jurgą pavadino „pankų motina“, mat, anot jo, būtent ši knyga daug prisidėjo prie lietuviškojo punk judėjimo.

Kelionės

Daugelis keliautojų patvirtins, kad būtent svečioje šalyje pirmą kartą gyvenime pamatė saulėtekį ar saulėlydį, pagaliau išvydo žvaigždes ir mėnulio pilnatį, įsiklausė į vandens čiurlenimą, vėją, paukščių čiulbesį ar pajuto žmonių gerumą bei šilumą...Visa tai nutinka ne todėl, kad kituose kraštuose dangus, oras, žemė ir jos gyventojai yra kitokie, o todėl, kad keliaudami kitokie būname mes. Ištrūkę iš kasdienybės įpročių ir prievolių narvo, staiga atgauname tikrąją žmogišką laisvę, susigrąžiname gyvenimo geismą, džiaugsmą, pilnatvę.

Daug mėnesių, praleistų Nepale, Indijoje, vienintelė kelionė su seserimi į Tibetą, begalė įspūdžių iš Egipto ir Peru, siautulinga išvyka su Užupio menininkais į Venecijos karnavalą, neišsipildžiusi svajonė nukakti į Jeruzalę... Kaip yra sakiusi pati Jurga, ji sirgo priklausomybe nuo kelionių, judėjimo, vis naujų įspūdžių. Leisdavosi tik į tuos kraštus, kurie susiję su dvasiniais ieškojimais. 

Ji sirgo priklausomybe nuo kelionių, judėjimo, vis naujų įspūdžių.

Nuo to laiko, kai pirmą kartą perskaitė A.David-Neel knygą „Magija ir mistika Tibete“, trys šio pavadinimo žodžiai Jurgai tapo neatskiriamai susiję. Nepamiršdama, kad Tibetas šiandien yra okupuota, iškankinta ir išniekinta šalis, visada apie ją galvojo dar ir kaip apie mistinę Kitą realybę. 

Prisiminimai apie Tibetą Jurgai padėjo išgyventi ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkas, kai į svečius kraštus ji jau galėjo nukeliauti tik mintimis ir prisiminimais. „Į Tibetą dažnai grįžtu mintimis. Himalajų peizažai mane gelbėjo net ant operacinio stalo, kaskart prieš nugrimztant į narkozę ir vėl išnyrant iš jos. Šiaip norėčiau nuvykti į Jeruzalę, nes jos pavadinimas ir vaizdas gana mistiškai susijęs su mano ligos istorija“, – po kelių mėnesių, praleistų Švedijoje, sakė rašytoja.

Septintas puslapis

Atsidūrusi labai arti mirties, aiškiai suvoki, kad iš čia išeidama prisiminsi ne sėkmingus karjeros vingius, apdovanojimus, pinigus, alinantį darbą ir žūtbūtines lenktynes siekiant nežinia kokio tikslo. Prisiminsi pauzes, ramybės ir tylos tarpsnius, bendravimą, buvimą gamtoje ar tiesiog nieko neveikimą, kai įsisąmonini ČIA ir DABAR akimirką. Aš niekada neturėjau laiko – nei sau, nei kitiems. Ir tik dabar jaučiuosi tapusi savo valandų ir minučių karaliene, todėl galiu dalyti laiką kitiems. Pastebiu, kad būdami šalia manęs žmonės liaujasi skubėję, atsipalaiduoja ir pamiršę rytdienos darbus gali iš širdies gelmių šnekėtis vos ne iki ryto. 

Kartais su Rasele telefonu aptardavome jos filmavimo įspūdžius. Man tai padėdavo „persijungti“ nuo iki gyvo kaulo įkyrėjusios ligoninės rutinos ir tarsi pačiai atsidurti filmavimo aikštelėje – ten patekti svajojau nuo vaikystės. <...> Filmavimas mane pavergė nuo pirmų akimirkų – žiūrėjau į Nelę Savičenko ir Rasą Samuolytę, vos tramdydama ašaras kaip kokia nukriošusi „muilo“ romanų rašytoja, kuri „kaifuoja“ nuo kinu virstančio savo teksto.

Išgirdusi diagnozę ir labai nelinksmas prognozes, jaučiausi drastiškiausiu būdu išskirta iš kitų.

Išgirdusi savo diagnozę ir labai nelinksmas prognozes, jaučiausi drastiškiausiu būdu išskirta iš kitų tarpo, bet paskui pati sau pasakiau, kad nesužinojau nieko nauja išskyrus tai, jog mirsiu, o pasaulis toliau egzistuos be manęs. Juk anksčiau ar vėliau man vis tiek būtų tekę iš čia pasitraukti. Niekada neabejojau, kad mirtis yra tokia pati svarbi žmogiškosios dramos dalis, kaip ir gyvenimas.

Džiaugsmas, į kurį iš kančios duburių įplauki it į šiltą aukso spalvos vandenyną, yra toks galingas ir neaprėpiamas, kad jis negali kilti iš žmogaus širdies, o yra dalis begalinio Dievo. Dievo, prie Kurio leista priglusti išsiveržus iš skausmo, o svarbiausia – pajusti Jį savyje. Kaip tik todėl nebijau mirties, nes absoliučiai tvirtai žinau, kad iš šio vis dažniau man suteikiamo, bet kūniškumo ir žmogiškumo teberibojamo džiugesio kada nors išnersiu į nežemišką šviesą, laisvę ir tobulą palaimą...

Daugiau neblėstančių prisiminimų rasite žurnalo „Žmonės“ specialiame leidinyje „Išėję per anksti“ – galite įsigyti žurnalo prekybos vietose.