Jos gali padėti smagiai praleisti laisvalaikį, tačiau taip pat – išvesti iš proto ir sugriauti gyvenimus. Gali padėti susikrauti turtus arba... juos iššvaistyti. Jos vaidina kine, įkvepia rašytojus ir poetus. Tampa geidžiamu kolekcionavimo objektu ar suvenyru. Kažkada jos buvo naudojamos vietoj pinigų, vėliau – kariaujant arba buriant. Kai kas iki šiol tiki, kad jomis galima išpranašauti ateitį ir nuspėti likimą. Net sunku patikėti, kiek vaidmenų bėgant amžiams žmonija suteikė paprastoms kortelėms su paveikslėliais ir skaičiais – ŽAIDIMO KORTOMS.
Kur ir kada atsirado žaidimo kortos, iki šiol nėra sutariama. Bene populiariausia versija (žinoma, atmetus spėjimą, kad jas pramanė pats nelabasis kaip įrankį silpnavalių lošikų sieloms susirinkti) – šiuolaikinių kortų „pramotės“ pasirodė Kinijoje Tangų dinastijos laikais, maždaug IX mūsų eros amžiuje. Tiesa, tuo metu jos dar nebuvo suskirstytos pagal numerius, neturėjo spalvingų personažų ir apskritai beveik niekuo nepriminė tų, kokias mes įpratę matyti dabar. Netgi žaidimas jomis buvo labiau panašus į domino nei į šiuolaikinius kortų lošimus.
Ankstyviausias tekstas, kuriame minima kažkas panašaus į žaidimą kortomis, – taip pat iš IX mūsų eros šimtmečio Kinijos. Jo autorius Su E mini princesę Tongčang, Tangų imperatoriaus Jizongo dukrą, žaidžiančią „lapais“ su žmonėmis iš Vei klano – savo vyro šeimos. Prieš atsirandant popierinėms kortelėms kinai ir japonai naudojo plokščias pailgas lenteles iš medžio, bambuko ar dramblio kaulo. Žaidimui paplitus įvairiose kultūrose, kortos įgavo įvairias formas ir išvaizdą. Antai Indijoje buvo žaidžiama apskritomis kortomis, o viduramžių Japonijoje tam tikruose žaidimuose vietoj kortelių buvo naudojamos midijų kriauklės su išraižytomis kasdienio gyvenimo scenomis ar paveikslėliais, vaizduojančiais metų laikus bei epizodus iš poezijos. Britų sinologo, diplomato ir didelio kortų žaidimų entuziasto Williamo Henry Wilkinsono teigimu, senovės Kinijoje žaidžiant kai kuriuos žaidimus (pavyzdžiui, „madiao“, kurio istorija siekia Mingų dinastijos pradžią) kortos būdavo ne tik „įrankis“, bet ir tikslas – pinigų pakaitalas: laimėtojas tiesiog pasiimdavo pralaimėjusiojo kortas ir galėdavo naudoti jas kaip savotišką valiutą. Beje, Wilkinsono – ilgamečio britų generalinio konsulo Kinijoje ir Korėjoje – surinkta įspūdinga kiniškų kortų kolekcija šiuo metu saugoma Britų muziejuje.