Julija Žižė: „Sugrįšime į Balį, kai turėsime daugiau vaikų“

„Rinkomės skrydžius naktimis, kai dukra miega – ir ką gi, ilgas keliones lėktuvu ji ištvėrė dar geriau nei mes“, – šypsosi Julija. Palaimos sala vadinamas Balis keliauninkų nenuvylė. Pirmiausia jie aplankė Ubudą – Balio kultūros sostinę.

„Ten viskas užburia: ypatinga meniška atmosfera, bohema, kuri vakarais susėda aplink laužus ir groja gitaromis, – pasakoja keliautoja. – Štai sėdi vaikinas su apiplyšusiais marškinėliais – neaišku, kiek metų jis juos dėvi, bet jam visiškai vis vien – jis laimingas. Balis – puiki stotelė tiems, kurie pavargsta nuo viso pasaulio, nuo darbų, streso ir pinigų. Jie atvažiuoja, įsikuria medinėse trobelėse, valgo ryžius ir kuria savo menus. Ubude pardavinėjama gausybė rankų darbo gaminių“.

Šeima plaukė į Gili salas, savaitę ilsėjosi paplūdimyje prie jūros, kad kūnas ir siela pasikrautų saulės ir vėjo. Jie rinkosi viešbučius su vadinamaisiais bekraščiais baseinais (angl. „infinity pools“), sudarančiais įspūdį, lyg vanduo juose susilietų su aplinkine gamta ir horizontu.

Grįžę į Balį, Žižiai lankė uolėtus paplūdimius, mynė džiungles ir ryžių laukus, ragavo labai aštraus maisto ir gyrė šviežią žuvį. Lauktuvių jie pirko kokoso aliejaus ir garsiosios burundukų išmatų kavos, kuri gaminama iš gyvūnėlių apvirškintų kavos pupelių.

„Vietiniai gyventojai labai myli vaikus. Dėl Lėjos visi ėjo iš proto: maža mergytė, ir dar mėlynomis akimis, – šypsosi mama. – Apskritai žmonės Balyje labai nuoširdūs – matyt, ta dieviška saulė ir gamta juos paverčia laimingais. Suprantu juos, nors pati ten gyventi vargu ar norėčiau: per dvi savaites spėjau pasiilgti Europos. Tačiau po kokių penkerių metų, kai galbūt jau turėsime daugiau vaikų, svajoju ten sugrįžti“.