„Nigerijos princo“ laiškai dar ir šiandien kartkartėmis išplaukia internete arba įkrinta į dorų piliečių elektroninio pašto šlamšto dėžutes. Ši, atrodytų, kandžių sugraužta sukčiavimo schema turi gilias šaknis ir vadinasi ISPANŲ BELAISVIS.
Įsivaizduokite gerąjį samarietį, kuris vieną nuobodžią dieną paštu gauna štai tokį laišką: „Gerbiamas pone, aš labai rizikuoju, patikėdamas jums tokį subtilų reikalą. Tačiau keista ir nelaiminga situacija, į kurią patekau, privertė į jus kreiptis. Nusprendęs pasikliauti jūsų padorumu ir apdairumu, maldauju suprasti mano padėtį ir išgelbėti mane. Kadangi esu įkalintas dėl bankroto, meldžiu padėti susigrąžinti 75 000 svarų sterlingų, kuriuos vienas jūsų šalies bankų išdavė dviem asmeniniais čekiais.
Dėl to reikėtų sumokėti mano bylos išlaidas teismo kanceliarijai, kad ši panaikintų kelioninio krepšio, kurio slaptoje kišenėje yra įdėti čekiai, areštą. Kaip kompensaciją įteiksiu jums trečdalį nuo minėtos sumos, tai yra 25 000 svarų sterlingų. Jei priimsite siūlymą, išsiųskite telegramą mano patikėtam asmeniui, o šis būtinai ją perduos man. Atsargumo sumetimais kol kas nepasirašau savo vardu ir pavarde, bet prašau parašyti adresu: Pablo Mora, Lista Correos Nr. 413, Rosesas, Žirona, Ispanija.“
Kažkur girdėta? Toks laiškas su širdį veriančiu pagalbos šauksmu tapo gana paprastu būdu išvilioti iš turtuolių pinigus.
Susidraugauti su elitu
Internete sklando memas apie Nigerijoje mirusį vyrą, kurio namuose rasti 28 milijardai dolerių. Dvidešimt metų jis bandė juos išdalyti, bet niekas į jo elektroninius laiškus neatsakė. Afera, aprašyta 1898 metais „The New York Times“ straipsnyje pavadinimu „Sena apgavystė atgimė iš naujo“, iki šiol nepakitusi, išskyrus keletą detalių. „Nigerijos princo“ laiškai, arba, kaip jie vadinami pačioje Nigerijoje, „Laiškai 419“ (pagal atitinkamo šalies Baudžiamojo kodekso straipsnio numerį), yra garsiausias ir seniausias sukčiavimo pavyzdys, atsiradęs kartu su pašto paslaugomis.
Išankstinio mokesčio apgavystė