Juodoji karalienė: viktoriškos tendencijos madoje

Aišku, visos Viktorijos eros iš karto neperprasi, net jei apsiribosi vien mada. Joje tas metas siejamas su neogotika, juoda spalva, raukiniais, kitomis formaliomis detalėmis. Bet karalienė Viktorija valdė Angliją net 63 metus (1838–1901), ir per tą laiką įvyko daug permainų. Tad asketišką juodą spalvą be vargo pakeistume manieringais Williamo Morriso audinių raštais, o raukinius – hipiškomis prerafaelitų mūzų suknelėmis. Nes ir jie – Viktorijos laikų paveldas. Klausimas – ko dabar labiau reikia? 

Atsakymas peršasi savaime. 2015-ųjų vasarą Viktorijos ir Alberto muziejuje vyko Alexanderio McQueeno kūrybos retrospektyvinė paroda. Ji surinko rekordinį lankytojų skaičių: paskutines savaites muziejus dirbo net naktimis, kad dizainerio fanai nesugalvotų griauti jo sienų. Jei McQueeno trauka tokia didelė, orientuokimės į jo estetiką. 

Kai dizaineriui kas nors užduodavo standartinį klausimą: „Kurioje epochoje norėtum gyventi?“, jis turėdavo standartinį atsakymą: „Viktorijos laikų Londone. Norėčiau pričiupti Džeką Skerdiką.“ Kažin ar McQueenas išties svajojo naktimis vaikytis galvažudį. Bet mirtis jį traukė, pačios įvairiausios jos formos – šviesios, tamsios, makabriškos. Ir juoda spalva buvo jo mėgstamiausia. Ligi šiol per „Alexander McQueen“ mados šou pirmosios eilės atrodo kaip juodvarnių sąskrydis...  

Viktorijos epochą labai paprasta sieti su juoda spalva. Tada ji buvo tiesiog praktiškiausia. Namų ir fabrikų krosnis žmonės kūreno anglimis, ne malkomis, kaminai spjaudėsi ir šviesias sukneles kaipmat nuguldavo lipnūs suodžiai. Garsusis Londono rūkas – irgi iš to meto, ir tai buvo ne skaidrūs vandens lašeliai, o gelsva tiršta masė (vadinta „žirnių sriuba“) iš suodinų dūmų, Temzės miglų, dujų ir kitos bjaurasties. Oro tarša buvo tokia didelė, kad kasmet, praėjus šildymo sezonui, tekdavo baltinti pajuodusias sienas ir lubas. 

Nors buvo ir svaresnė priežastis nešioti juodą aprangą – gedulas; Anglijoje mirtis buvo pakylėta į kulto rangą. Pradžią tam kultui davė karalienė Viktorija: anksti netekusi savojo princo Alberto, ji paskui 40 metų vilkėjo juodas suknias ir slapstėsi Vindzoro pilyje. Viktorijos našlavimas patyrė įvairių stadijų: nuo gilios depresijos iki inertiško nenoro grįžti į gyvenimą, bet britams toks šventeiviškumas darė didelį įspūdį. Ir jie pasekė mylimos Viktorijos pavyzdžiu.

Viešpats žino, kas kūrė gedėjimo taisykles, bet jos buvo griežtos ir galiojo visiems be išimties. Juodus drabužius teko vilkėti nepriklausomai nuo to, kas buvo palaidotas – tėvas, brolis, trečios eilės pusseserė ar draugė. Gedulas buvo dalomas į „gilų“ ir „pusiau gilų“, tų periodų trukmę lemdavo giminystės laipsnis.

Tarkim, našlė giliai gedėdavo dvejus metus. Per tą laiką ji nekišdavo nosies iš namų, o sekmadienio mišiose (vienintelė išimtis) pasirodydavo vilkėdama privalomą „uniformą“. Tai buvo juoda krepo suknia su balta apykaklaite ir baltais rankogaliais ir tos pačios medžiagos kepuraitė su ilgu vualiu. Perėjus į laisvesnę gedėjimo stadiją, juodą suknią buvo leidžiama siūti iš šilko gabardino, o vualiui parinkti lengvesnį audinį.

Apranga buvo taip griežtai reglamentuota, kad sutikę gatvėje moterį visi iškart perprasdavo jos padėtį: ką ponia palaidojo ir kada.

Apranga buvo taip griežtai reglamentuota, kad sutikę gatvėje moterį visi iškart perprasdavo jos padėtį: ką ponia palaidojo ir kada. Viktorijos laikų gedulo suknios ir buvo vienintelis to meto mados šou, nes kiekviena dama turėjo savo skeletų. To meto Anglija išvis atrodė kaip dideli laidojimo rūmai.

Mirties ritualai neįmanomi be paties liūdno fakto, o mirtingumas Viktorijos laikais buvo nemažas. Jo priežastimi galėjo tapti net minėti krepo vualiai. Gydytojai bandė damas atvesti į protą, sakė, kad juodų dažų dalelės sukelia nosies, gerklų ligas, gali baigtis apakimu ir mirtimi. Tačiau niekas jų neklausė. Išvis daugelis mirties atvejų siejosi būtent su mada.

Tarkim, su korsetais. Arba su krinolinais: statistikos duomenimis, vien 1860–1870 m. laikotarpiu liepsnose žuvo trys tūkstančiai moterų, nes jų krinolinai iš arklio šutų užsidegdavo nuo menkiausios kibirkštėlės. Kažkoks beprotis buvo sugalvojęs kailines damų kepuraites įtrinti gyvsidabriu, kad jos blizgėtų, kas irgi nepridėjo sveikatos.

Dar vieną mirtiną madą lėmė tai, kad buvo išrasti sintetiniai dažai, o jų sudėtyje nestigo nuodingųjų medžiagų. Pati gražiausia spalva buvo smaragdinė žalia – iš arseniko ir vario. Tiesa, nuo jos nukentėdavo ne tik žalių suknelių savininkės. Akiai maloni spalva buvo plačiai naudojama tapyboje, dekoruojant tapetus, dažant dirbtines gėles... 

Gyvenimo sąlygos Londone irgi buvo atgrasios. Daug mirčių lėmė antisanitarinės sąlygos, asmeninės higienos stoka, nešviežias maistas. Net turtuolių namuose niekas labai nenustebdavo, kai, auklei nusisukus, kūdikį apkandžiodavo žiurkės. Didelį pavojų kėlė miesto žibintai, kurių šviečiančios dujos lengvai užsidegdavo ir įkibdavo kam nors į sijoną ar švarką. Na, o didžiausia nelaimė buvo rūkas: antai 1873 m. jis per keletą dienų nuvarė į kapus tris šimtus žmonių, turinčių širdies ir kvėpavimo problemų. Dar blogiau buvo tai, kad jis ribojo matomumą: tirštoje migloje girti džentelmenai kekėmis krisdavo į Temzę, blaivius traiškydavo vežimų ratai, o tokie piliečiai, kaip Džekas Skerdikas, galėjo nebaudžiami siautėti.

Turbūt kiekvienas mūsų svajojame kada nors numirti sapne, nekentėti ir nebūti našta, o štai Viktorijos laikais tokia baigtis prilygo kiaulystei.

Ką nors laidoti buvo taip įprasta, kad galiausiai visas gyvenimas ėmė suktis apie mirtį. Žmogaus išėjimas buvo vertinamas ne kaip tragedija, o kaip šou ar varžybos, kurių tikslas buvo surengti pavyzdines laidotuves. Turbūt kiekvienas mūsų svajojame kada nors numirti sapne, nekentėti ir nebūti našta, o štai Viktorijos laikais tokia baigtis prilygo kiaulystei. Padorus žmogus turėjo ilgai gulėti mirties pataluose, kad artimieji galėtų atsisveikinti, paskui – ilgai aptarinėti paskutines velionio dienas ir, žinoma, turėtų laiko pasiruošti gedului.

Mirtis maitino daugybę žmonių. Staliai gamino vis brangesnius ir įmantresnius karstus, skulptoriai – antkapinius paminklus, architektai – mauzoliejus. Juvelyrai prekiavo gedulo žiedais ir medalionais, kuriuose derėjo nešioti mirusiojo garbaną. Stikliai per laidotuves siūlė specialius buteliukus, į kuriuos derėjo surinkti išverktas ašaras. Konditeriai kepdavo gedulingus pyragaičius.

Žavios blondinės stovėdavo prie karsto, visa esybe rodydamos, kaip jos gedi, – tai buvo ypač gerai mokamas darbas. Ne prasčiau uždirbdavo ir fotografai, nes buvo labai populiaru albumuose saugoti mirusiųjų nuotraukas. Meistras retušuodavo karste gulinčio žmogaus atvaizdą: parausvindavo skruostus, ant užmerktų vokų nupiešdavo akis, ir toks „kaip gyvas“ velionis tapdavo šeimos albumų puošmena...  

Būtų keista manyti, kad žmonės nepramogavo. Tačiau dauguma pramogų irgi buvo makabriškos. Savaitgaliais šeimos traukdavo pasivaikščioti ne į parkus, o į kapines. Šiokiadieniais ponios duodavo uždirbti įvairaus plauko šarlatanams: lankydavo būrėjas ir hipnozės seansus, kur neva gaudavo progą pakalbėti su iškeliavusiais anapilin. Arbatėlių gėrimas buvo derinamas su spiritizmo seansais... 

Aišku, Viktorijos epochą įvertinome tendencingai, traukdami ant McQueeno kurpalio. Bet visai smagu įsivaizduoti, kad garsioji jo holograma su sklandančia virš žiūrovų šmėkla Kate Moss (2006–2007 m. ruduo–žiema) šiek tiek siejasi su XIX a. vaiduokliais. Kad jo moteris, įkalinta ugnies žiede (1998–1999 m. ruduo–žiema), atėjo iš vizijų su degančiais krinolinais. O skrybėlės su drugeliais ir plunksnų suknios kažkaip siejasi su Viktorijos laikų iškamšomis – dar vienu mirties pavidalu, kurį baisiai mėgo anuometinė publika...