Juozo Statkevičiaus raginimas emigruoti sukėlė diskusiją tarp garsenybių: „Apsaugok, Viešpatie, nuo tokių patriotų“

„Maistą perkame Lenkijoje, dirbame Norvegijoje, Anglijoje. Atostogos – Ispanijoje, Turkijoje. Jaunimas mokosi pasaulyje – visur! Tai kam ta mūsų Lietuva? Kad Seimo narius išlaikytume, kurie priverstinai išvaro emigracijon? Tema apmąstymams. Aš 100 proc. už emigraciją, – taip rašė savo socialinėje paskyroje J.Statkevičius. – 25 metai kaip laisvi, o jokių pasikeitimų! Tik į blogąją pusę! Vien pažadai ir tušti, beverčiai žodžiai! Bloga! Dar kartą mąstau lėkt iš čia! Iš šalies, kur nacionalinis patiekalas – kitas lietuvis! Geriau mylėti tą Lietuvą iš toli, iš šalies, kur gali uždirbti ir užsidirbti, kur šilta ir iš pensininkės mamos niekas neatims pinigų (ir vietoje 50 atimtų grąžins tik keturiolika). Trūksta žodžių, nieko, reikia imtis veiksmų – krauti lagaminą, nieko čia nebus! Ir jums patariu! Varome iš čia! Nes ateis laikas, kai neišleis! Varom“.

Juozai, viską pardaviau, stoviu su lagaminais. Kur renkamės?

Jis ne pirmą kartą „grasina“ išvyksiąs, kaip visada komentatoriai būtų pasiginčiję ir tiek, jei ne dainininkas Marijonas Mikutavičius, savo vieninteliu sakiniu tarsi paleidęs džiną iš butelio.

„Juozai, viską pardaviau, stoviu su lagaminais. Kur renkamės?“ – jo replika buvo lakoniška, bet tarsi šliuzai atvėrė emocijų laviną.

Pasipylė komentarai ir pavieniai „postai“, kuriuos buvo galima suprasti net ir be ankstesnio konteksto.

Į Marijono klausimą atsakė dainininkas Saulius Prūsaitis: „Aš galiu paimt nuo ERGO „Statoil‘o“... Laukiam visa šeima“.

„Ten mažai vietos visiems. Gal nuo Vingio parko varom?“ – pasiūlė M.Mikutavičius.

„Sugiedam ir varom? Ar varom negiedoję?“ – dar apie himną užklausė S.Prūsaitis.

„Galit giedot. Aš tai tik persižegnoju ir jau pasiruošęs“, – atsakė Marijonas.

Įdomu tai, kad diskusiją matė ir J.Statkevičius, kuris reagavo štai taip: „Xaxaxa, Sauliuk, nei tu, nei Mikutavičius niekur nevažiuosit, jus gi dizainerės laiko!“

Juozas turėjo galvoje tai, kad S.Prūsaičio mylimoji – dizainerė Agnė Kuzmickaitė, o M.Mikutavičiaus – Ieva Daugirdaitė.

Diskusiją savo feisbuko „sienoje“ pratęsė dizainerė Julija Janus, brūkštelėjusi, kad: „Planuoju likt. Ate, Juozai“.

Juokingas momentas – apie paskutinį išvykstantįjį, kurio prašoma nepamiršti išjungti šviesą Lietuvoje.

„Vyrai, tik šviesos nepamirškit išjungt!“.

„ Palikit tą šviesą – Seimas lieka“.

„Nieko, jie moka apgraibom įstatymus priiminėti“.

„Pirma valanda nakties, Vilniaus oro uostas. Išvykimo salė. Juozas išjungė šviesą, paskutinis išskrisdamas?“ – klausė savo paskyroje žurnalistė ir juvelyrė Jurga Gusarovienė.

Nors tema – jautri ir skaudi, vis dėlto visuose ginčuose buvo justi šeimyniškas jaukumas. Jį tarsi apibendrina žinomos makiažo meistrės Vaidos Venckutės komentaras: „Kiek dar priklajoti visiems mums reikia, svarbu save atrasti ir kitiems padalinti... Meilės viskam daugiau ir supratimo, tada gal nurimsim kiek. Tas juodas humoras... Už ką Juozui dėkoju, iki ašarų skaičiau viską Marijaus Mikutavičiaus sienoje. Todėl tikrai nesmerkiu, nes daug tiesos kaip ir...“.

Palaikau Juozą – ką nori, tą kalba. Ir ne mūsų reikalas, nes kam jau kam, o jam priekaištauti nėra už ką.

Kaip visada aštriu žvilgsniu į situaciją pirmadienį pažvelgė juvelyrė Jurga Lago: „Juozas užvirė košę ir vėl dumblas paviršiuje... „Turi būti baudžiama už atvirą propagandą nukreiptą prieš Lietuvą, taip pat ir už agresyvų viešą emigracijos skatinimą“, – vienas toks gaidys čia rašo apie Juozo Statkevičiaus pareiškimą. O aš jam atsakyčiau neseniai feisbuke kažkur perskaitytais žodžiais: apsaugok, Viešpatie, nuo tokių patriotų – nuo priešų apsisaugosime patys... Žinote ką, brangiausieji? Va dėl tokį briedą rašančių debilų Lietuvoj darosi sunku gyventi. Taip, taip. Man irgi. Nes yra sunku stebėti nukvakusią spaudą, žmogaus teisių į laisvą žodį, į kitokią nuomonę, suvaržymą. Šiandien darosi tvanku, mėgstantiems žodžio laisvę. Palaikau Juozą – ką nori, tą kalba. Ir ne mūsų reikalas, nes kam jau kam, o jam priekaištauti nėra už ką. Nori – šneka, nenori – dainuoja. Jo žodžiuose daug tiesos, ir ją išgirdus, norisi jam išrašyti visokių receptų, kad tik patiems nereikėtų sau diagnozių nusistatyti“.