Jurga Gusarovienė – apie vaikus, kurių mūsų visuomenė „nemato“

Tarp dviejų mūsų arbatos puodelių – nerūpestingai paberti Jurgos kurti aukso žiedai su brangakmeniais: juos ji veža fotografuoti. Ir pati ji šypsosi ir švyti, lyg būtų aukso dulkėmis nubarstyta. Priėjusi padavėja stengiasi nenustebti. Įtariu, kad jos galvoje praūžia šuoras minčių apie gražų ir turtingą išlepintos ponios gyvenimą... O Jurga sako: „Kartais, kai meno kūrinys mane sujaudina, vėliau paaiškėja, kad jo autorius – netekęs vaiko, pats neįgalus arba augina neįgalų sūnų ar dukrą. Iš vidinio skausmo tie emocingi, gal ne visada tobuli darbai... Tokių vaikų, kurių mūsų visuomenė „nemato“, mamos, dažnai juos auginančios vienos, be jokios pagalbos, baigia palūžti, o net jei toks vaikas auga mylinčių tėvų šeimoje, dažniausiai ir juos kankina nežinomybė: kas bus toliau?“

Kai su tuo nesusiduri, atrodo, kad tokių vaikų nedaug.

Jų daugėja. Neslėpiau, kad ir mano trečias sūnus turi nedidelį raidos sutrikimą. Girdėjau ir mačiau visko. Būna, mamos vaikšto sudaužytos, su mėlynėmis, nes, pavyzdžiui, viena smulkutė moteris augina stambų protiškai atsilikusį vaiką, jau jaunuolio amžiaus, linkusį į agresiją; arba kita metų metais negali miegoti, nes vaiką naktimis ištinka epilepsijos priepuoliai. Pavargusi, neatostogavusi daug metų. Kai kurios jų serga depresija, nesulaukia pagalbos. Kažkada organizavau tokias mamas paduoti valstybę į teismą, nes tai juk žmogaus teisių pažeidimas. Neseniai parašė nepažįstama moteris: klausė patarimo, koks gydytojas galėtų pakonsultuoti jos sūnų, nes vaikas nekalba, yra kitų bėdų, o kai paskambino į Vaiko raidos centrą, sužinojo, kad pirminė konsultacija – tik po kelių mėnesių. Įsivaizduojate, ką tai reiškia?

Vadinasi, kiekviena šeima sukasi, kaip gali?

Mums su Dominyku pasisekė, kad sužinojome apie centrą „Avevitus“, kurį be niekieno pagalbos įsteigė neįgalios mergaitės mama Ineta Baukienė. Pakvietė įvairių sričių specialistų, išnuomojo patalpas ir pradėjo dirbti – gelbėti neįgalius vaikus. Tačiau tėvų surenkamų pinigų niekaip neužteko patalpų nuomai ir atlyginimams. Sugalvojome su Ineta rengti aukcioną: skambinau žymiems Lietuvos menininkams ir prašiau darbų. Verkiau po kiekvieno pokalbio ir per pokalbį. Jei reiktų taip rinkti savo vaikui, tikrai negalėčiau. Ta situacija siaubingai žemina, turi pradėti pasakoti nuo savęs ir apie padėtį mūsų valstybėje. Ačiū menininkams Mariui Jonučiui, Nomedai Marčėnaitei, Vaidui Ramoškai, Mindaugui Juodžiui – visi iškart sutiko duoti darbų, prisidėjau ir aš pati. Parašiau ir daugiausia pasiekusiam Lietuvos juvelyrui Aleksandrui Šepkui – iškart atrašė, kad aukoja aukcionui bet kurį savo papuošalą... Žinote, kas įdomiausia: sunkiausia buvo prikviesti žmonių, kurie norėtų pirkti tuos darbus. Ne vienas turtingas verslininkas, žadėjęs dalyvauti, aukciono dieną neatsiliepė telefonu. Ir pirko darbus tikrai ne tie, kurie spaudoje demonstruoja savo storas pinigines... Surinkome kelis tūkstančius eurų. O šiandien centras gyvuoja, nes Savivaldybė paskutiniu momentu lengvatinėmis sąlygomis skyrė puikias patalpas.

Atrodo, kad jūsų gyvenimas per kokį dešimtmetį ne kartą vertėsi kūliais: jau esate ne vieno, o trijų berniukų mama, šalia – gyvenimo draugas Markas, savas verslas, paliktas svajonių fabrikas – televizija. Jis vis dar toks žurnalistikos studentėms...

Atėjo diena, kai darbas ten pasirodė nebeprasmingas. Per daug jėgų ir nervų man kainavo. Daug kas įsivaizduoja, kad tai nesibaigianti šventė: nuo pat ryto tave nugrimuoja, paskui filmuoja, aplink – vien įžymybės, o paskui įžymybe tampi pats. Man šventė buvo tiriamoji žurnalistika, darbas „Žinių“ tarnyboje.

Kodėl šventė baigėsi?

Darbą televizijoje siūlo nuolat, bet poreikio nebėra, o ir šiuolaikinė televizija nebetenkina.

Žiūriu į kolegas, kurie dar tebedirba tą darbą dvidešimt metų – kiekvieną dieną. Pagarba jiems. Nebegalėčiau... Buvau iš tų, kurie gyvenimą skirsto etapais: baigei vieną, pradedi kitą. Prieš išeidama turėjau savo prodiuserių kompaniją, dirbau taip, kaip niekam nelinkėčiau: stresas non stop. Ir situacijos, kurios atima iš tavęs penkerius gyvenimo metus. Kai tau dvidešimt, dvidešimt penkeri, viską pakeli lengviau, bet vis tiek... Filmavimas aštuntą ryto, o dešimtą vakare dar rengi reportažą. Arba staiga laidos redaktorė pasako, kad neparašys teksto reportažui, nes jos vaikas susirgo, ir meta telefoną. O tai yra šeštadienio vidurdienis ir esu prižadėjusi vaikams eiti į kiną... Sėdi ir dirbi, nes už laidą atsakai. Todėl mano didysis sūnus – karjeristės mamos vaikas... Kuri dirbo, dirbo, dirbo, o vieną dieną pajuto išsieikvojusi: įdedi tiek daug pastangų, o laida parodoma ir nukeliauja į archyvą. Viskas. Kas lieka? Nulis. Neseniai man siūlė vadovauti pokalbių laidai; darbą televizijoje siūlo nuolat, bet poreikio nebėra, o ir šiuolaikinė televizija nebetenkina.

Pažįstu moterų, kurioms vaikai visiškai užpildo gyvenimą: juos augindamos mato pačią didžiausią prasmę ir kitur jos nebeieško.

Pažįstu tokių ir aš. Bet jas reikia labai dažnai raminti. Kodėl? Tos moterys nuolat sulaukia klausimo iš draugų ir pažįstamų: „Ką tu darysi, kai tave vyras paliks?“ Jos – labai gražios nepaprastai turtingų vyrų žmonos, o akyse – begalinė baimė. Viena kažkada man paskambino beveik verkdama, kai sulaukė klausimo iš pirmą kartą matomo žmogaus, kuriam pasisakė, kad niekur nedirba. Jos pasiteiravo: „O ką jūs, ponia, veiksite, kai pasensite? Pensijos gi negausite, o jei viena liksite?“ Skyrybos Lietuvoje bet kuriai moteriai, tiek sunkiai, tiek prabangiai gyvenančiai, – sudėtingas reikalas. Jei vyras pasigailės – gerai. Nes ir labai turtingi dažnai jas palieka ant ledo. Na, gerai, jei skyrybos vyksta vyro iniciatyva, iš pradžių jis jaučia kaltę ir būna dosnus. O vėliau? Alimentai? Tol, kol šalia atsiranda teta, kuri sako: „500 eurų alimentų? Išprotėjai! Man kailinių reikia, o tavo buvusi žmona juos išleis lūpų dažams ir suknelėms! Užteks tam tavo vaikui ir 100!“ Reali istorija. Kita reali: palieka vyras viską žmonai, bet po mėnesio paaiškėja, kad jai paliktas butas jau... parduotas.

Gal dėl to, o gal ne dėl to visada siekiau būti savarankiška ir nepriklausoma nuo vyro. Na, ką aš žinau, jei šalia būtų milijardierius, gal atsipalaiduočiau? Nors turbūt ne – šiandien jis su manimi, o rytoj jo gali ir nebebūti.

Taigi, kai kurie žmonės gyvena pernelyg atsipalaidavę, ar ne?

Lietuviai linkę investuoti į įvaizdį: reikalingas naujas prabangus džipas, bet visai nesvarbu, kad paskui nelieka pinigų benzinui.

Taip. Ir ne tik moterys. Posakis „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, man atrodo, visada pasiteisina. Visą gyvenimą verta mokytis, negailėti pinigų knygoms, mokslui, kelionėms. Pažįstu puikių meistrų, kurie dirba juvelyrams samdomais darbuotojais, nors gali puikiausiai kurti patys. Bet nesiperka įrankių, įrangos, negalvoja apie ateitį. Jie nesuvokia, kad tai, kas yra tavo, bus tavo visada. Iš tavęs talento niekas neatims, reikia tik šiek tiek pastangų – tada galėsi dirbti kurioje nori šalyje. Kai investuoji į profesiją, visada pasiteisina. Bet lietuviai linkę investuoti į įvaizdį: jiems reikalingas naujas prabangus džipas, bet visai nesvarbu, kad paskui nelieka pinigų benzinui. Aną savaitę mano vaikai buvo užsidegę, kai kalbėjomės šeimoje, kad gal reikia naujos mašinos. Atsisėdau į tą naują, išmėginau. O paskui su savo, dešimties metų senumo, – į servisą. Meistrai sako: „Jūs su ja dar penkerius metus drąsiai galite važinėti.“ Grįžau namo ir sakau: „Neperkam mes jokios mašinos. Geriau vasarą kur nors išvažiuosime pailsėti ir aš brangakmenių nusipirksiu. Viskas.“

Brangakmeniai gi brangūs, įrankiai – irgi. Pasirinkote daug investicijų reikalaujančią veiklą.

Juvelyrikoje investicijos labai didelės. Be ribų. Tarkim, vienas įrankis, skirtas akmenims statyti, kurio dabar ieškau, kainuoja apie 900 eurų, o tokių reikia daug, jie turi būti geros kokybės – tik tada gali kurti kokybiškus papuošalus. Bet juvelyrika taip traukė, taip norėjau jos mokytis, kad niekas nestabdė. Kažkada Vilniaus mažajame teatre pamačiau juvelyrės Dalios Varnaitės kūrinių parodą. Papuošalai tiesiog užgniaužė kvapą. Pagalvojau: jei kada nors sukursiu kažką panašaus, galėsiu ramiai numirti. Susiradau juvelyrikos kursus: mokė du juvelyrai, viena mokytoja – 25-erių, pati neseniai baigusi studijas, ir pradėjau... Pusantrų metų dirbau, mokiausi su svetimais įrankiais, beveik iškart pradėjau parduoti darbus, galėjau taupyti ir vėl investuoti į brangakmenis ir įrankius. Taip, daug ko atsisakiau: nepirkau suknelių, batelių, kosmetikos... Dirbau su užsidegimu ir begaliniu vidiniu džiaugsmu. Gal atrodys juokinga, bet eidama į dirbtuves pasipuošdavau, pasidažydavau, nes negali papuošalo daryti suniuręs, apsikuitęs – jis juk turi nešti džiaugsmą! Manau, kad visą gyvenimą juvelyrika man išliks ypatinga, paslaptinga, tikra alchemija.

Kiti gal jaustų kompleksą: atėjau be jokių akademinių diplomų, pasimokiau – ir štai.

Dabar ne viduramžiai, kai dvidešimt metų reikėtų dirbti pameistriu, kad meistras tau duotų savarankiško darbo.

Daug juvelyrų neturi specialybės diplomų. Anksčiau kompleksavau, bet juvelyrikos studentams iš Dailės akademijos kartais trūksta praktikos, jie jau būna įgavę dėstytojų braižą ir visai neturi vadybos žinių. Rektoriaus vietoje kviesčiau ten dėstyti juvelyrę Jurgą Lago, kuri puikiai dirba ir daug išmano, kaip pateikti darbus ir save. O aš neatėjau iš niekur – pusantrų metų kasdien mokiausi, tai darau iki šiol, nes amato mokomasi visą gyvenimą. Bet dabar ne viduramžiai, kai dvidešimt metų reikėtų dirbti pameistriu, kad meistras tau duotų savarankiško darbo... Šių laikų juvelyras turi mokėti parduoti savo darbus, nepatingėti jų profesionaliai nufotografuoti.

Kai supratau, kad man trūksta rinkodaros žinių, už didelius pinigus pasisamdžiau verslo konsultantę ir ji mane konsultuoja. Kiti to nedaro – sėdi ir verkia, kad Lietuvoje neįmanoma išgyventi. Jei man įdomu, žinias gerte geriu. Kai ką klausinėdama sužinau net iš klienčių verslininkių, o prie lovos guli ne meilės romanai – knygos apie rinkodarą. O paskui kolegos juvelyrai replikuoja: „Tu versli, tau gerai, tu žvaigždžių pažįsti...“ Manote, visos žvaigždės bėga pas mane papuošalų pirkti? Jei ir nori, tai lietuviškai – pigiai, su didele nuolaida ar net barteriu... Esu linkusi dažnai atsisakyti, kai spaudžia žmonės, kurie tikrai pajėgūs sumokėti, padaryti „nuolaidėlę“. Bet aną savaitę sujaudino jautrus vienišos mamos laiškas: kukliai gyvenanti moteris be galo norėjo padovanoti dukrai aštuoniolikto gimtadienio proga mano papuošalą, bet neturėjo reikiamos sumos. Sutikau, kad mokėtų dalimis, ir nuolaidą pritaikiau. Tada viduje būna labai gera. Kaip ir tada, kai žmonės vieni kitiems daro siurprizus. Pamenu vieno emigranto užsakymą: žmona turėjo papuošalą gauti tą dieną, kai gims vaikas. Susirašinėjome su vyru žinutėmis, kai jau jai prasidėjo sąrėmiai, skubiai pristačiau siuntinuką kurjeriui – moteris gavo dovaną laiku. Kaifuoju dėl to! Ir dar todėl, kad anksčiau apie tai net svajoti nedrįsau, o dabar mano darbus eksponuoja Vilniaus širdyje įsikūrusi galerija.

Kas nors klausia: o kaip sukatės, namie dar turėdama tris sūnus?

Mano berniukams 20 metų, 9-eri ir 6-eri. Su draugėmis pakalbame, kad moters gyvenimas daug kartų sudėtingesnis nei vyro. Bet dabar, kai gyvename kartu su Marku (Marku Šliamovičiumi, koncertų organizatoriumi, aut. past.), mažųjų tėčiu, man viskas atrodo lengviau, nes jis – tobulas tėvas. Jam, o ne man vaikai išsako visas paslaptis, jis sportuoja su jais, jis kiekvieną rytą vidurinėlį Aleksandrą suruošia į mokyklą, kol miegu, jis kasdien padaro mums šilto maisto pietums… Taip tikrai yra! Nors savaitgaliai – mano. Tada aš gaminu, ką nors veikiame kartu su vaikais.

O manytum, sukasi toks vyras sau muzikantų bohemoje...

Matau, kaip Markas tiesiog žydi darbe. Kai prieš keletą metų jam siūlė būti garsios grupės direktoriumi labai geromis sąlygomis, ir aš patariau: eik, eik. Jis atsisakė, nes būtų nuolat važinėjęs po pasaulį. Abu matome, kaip elgiasi žinomi muzikantai, atvykę gastrolių, kai kiekviename mieste laukia vis kitos merginos... Apie ištikimybę kalbėti neverta. O Markui svarbiau šeima. Džiaugiuosi, kad visi mūsų vaikai jaučiasi kaip komanda, o vyresnėlis, kuris augo vienas, dabar turi didelę šeimą.

Kažkada vadovavote dideliam žmonių būriui TV laidose, dabar turite du vyrus meistrus. Vyrams sunku priimti moterį vadovę?

O, anksčiau esu išgirdusi visokių: „Dar čia man boba nurodinės, kaip šviesas sustatyti!“ arba „Aiškinsi čia man – tu ką nors apie tai išmanai?!“ Vyrui taip nepasakytų. Eini parduoti projekto ir stengiesi, kad nepastebėtų tavo nėštumo, nes karjeristei tai jau minusas – kai kurių vyrų požiūriu. O dabar? Dabar kitaip. Meistrai nesako, kad viską geriau žino, nebent pagalvoja. Mes esame komanda – tik trise. Vieną meistrą ką tik atkrausčiau iš Šiaulių. Jis prisipažino: „Manęs niekas ten nebelaiko, išsiskyriau, dukra suaugusi.“

Viena vertus – gerai, kita vertus – liūdna, nes daugėja tokių vienišų gyvenimų.

Labiausiai gaila vaikų, kurie auga be tėčių. Kai matau, kad skiriasi kone visi draugai, apima liūdesys. Kartais grįžtame su Marku iš svečių ir vienas kitam pasakome: laikykimės įsikibę vienas kito, kol galime. Juk visko būna. Oi, visko... Ir matai paskui tuos vienišus žmones – gerai, kai jauni, o kai jau penkiasdešimt plius? Žiauru. Todėl draugams ir pažįstamiems sakau: „Nenukirskite visko iškart – pagyvenkite iš pradžių atskirai, neįvardykite iškart sau ir vaikams, kad esate svetimi žmonės.“ Todėl aš turbūt esu už tą tvirtą XIX amžiaus santuoką, kai pasižadi ir gyveni, nors mudu su Marku nesame susituokę. Vaikai kažkada spaudė, mūsų mamos spaudė, bet dabar visi nurimo. Mato – vis dar kartu, jau vienuolika metų.

Atrodote stipri – ta, kuri beveik niekad neverkia.

Baikit. Mes juk visos vienodos. Kartą sėdžiu su mažuoju Dominyku pas gydytoją Vaikų raidos centre, kalbamės. Sakau jai: „Žinote, man reikia psichologo pagalbos.“, o gydytoja atsako: „Man irgi reikia. Įsivaizduokite: bent kartą per dieną kuriai nors mamai pranešu, kad jos vaikas – neįgalus ir kad toks bus visą gyvenimą. Paskui turiu ją raminti.“ Juodas humoras. Kita gydytoja, kalbėdama apie mano vaiko perspektyvas, apsiverkdavo, nes pati viena augina sūnų, sergantį sunkia autizmo forma. Tai, kad žmonės tokioje situacijoje paliekami vieni, iš esmės yra nežmoniška... Vaikų, turinčių įgimtų raidos sutrikimų, tik daugėja, o bet koks kitoks vaikas dažnai mokykloje sulaukia patyčių. Mamos pasakoja, kad jie grįžta apdraskytais drabužiais, apspjaudyti ar apspardyti. Bet visada visi tikimės geriausio. Ir aš tikiu, kad Dominykui ilgainiui viskas bus gerai, nes viskas jau eina į gera.