Jurga Klimaitė-Riebling: „Eurovizijos“ jausmai – paglostytą kačiuką ne visada pasiimi namo

Jei balsavimo ne „už“, bet „prieš“ taisyklės būtų taikomos „Eurovizijoje“, Netta Barzilai šiemet vargu ar švęstų pergalę. O jei balsavimas vyktų „Facebook‘e“, būtų dar liūdniau.

Vakar socialiniuose tinkluose kilo tokia audra, kad trūko tik peticijos su šimtais tūkstančių pasipiktinusių žiūrovų parašų, reikalaujančių perbalsuoti. Gal jau yra?

Sakysite, bet pernai buvo kitaip? Ir taip, ir ne. Salvadoro Sobralio daina, žinoma, buvo kitokia, pasakiška, kupina magiškos portugališkos melancholijos. Dabar gi laimėjo rūgštūs guminukai. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju scenos priekyje stovėjęs žmogus buvo, sakykime, likimo nuskriaustasis. Sobralis – ne juokais ligotas vaikinas, laukiantis naujos širdies. Netta – įkūnijanti viso pasaulio merginų psichologinius skaudulius.

Paradoksalu tai, kad šių metų taikos balandis, meilės ir gerumo ambasadorė Ieva Zasimauskaitė dabar tampa Priežastimi, dėl kurios, atrodė, tuoj tuoj bus pralietas kraujas. Juk Ieva liko vos 12-a, po visų optimistinių pirmojo penketuko prognozių. O Netta iš Izraelio – pirma! Kokie niekai!

Panašiai jaučiasi visos savo vaikus dievinančios mamos, kai šie grįžta iš mokyklos su blogu pažymiu, nors išvakarėse sąžiningai atliko namų darbus. Arba mamos tų, kurie iš širdies ruošiasi talentų šou, o pasirodę ant scenos iš komisijos gauna tris „ne“.

„Eurovizija“ yra milžiniškas talentų katilas, kuriame susimaišo viskas: kultūros, požiūriai, pinigai, lytys, charakteriai, vertybės, tolerancijos procentai, politinės ir socialinės žinutės, gražūs ir nelabai žmonės. Tai, kas po vieną atrodo nuostabu, bendroje mišrainėje gali ir prapulti.

Muzika – taip, ji svarbi. Tačiau „Eurovizijoje“ nepakanka parodyti savo natų sąsiuvinio – reikia jį išmaniai pristatyti. Reikia kiniškų katinukų ir didelio ego rožiniame kimono.

Sakysite, bet pernai buvo kitaip? Ir taip, ir ne. Salvadoro Sobralio daina, žinoma, buvo kitokia, pasakiška, kupina magiškos portugališkos melancholijos. Dabar gi laimėjo rūgštūs guminukai. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju scenos priekyje stovėjęs žmogus buvo, sakykime, likimo nuskriaustasis. Sobralis – ne juokais ligotas vaikinas, laukiantis naujos širdies. Netta – įkūnijanti viso pasaulio merginų psichologinius skaudulius.

Jei kas nors išgyveno patyčias dėl savo fizinės formos, šeštadienį prie televizoriaus verkė. Ir ne dėl to, kad Ieva taip jautriai susikibo pirštukais su savo vyru dainos pabaigoje, o dėl to, kad Izraelio diva nepasidrovėjo dėti sprigtą visiems, kas į ją badė pirštu. Kudkudak!

Šiais metais „Eurovizijos“ rengėjai atsisakė LED ekranų, skatindami sutelkti dėmesį į muziką. Tačiau vėl laimėjo ne muzika, bet performansas, transparantas. Tenka pripažinti, kad tai – tradicija.

Johnny Logan Airijai yra pelnęs tris „eurovizines“ pergales: dukart padainavęs pats, trečią kartą – parašęs dainą Lindai Martin. Ar tos gražios dainos laimėtų šiandien? Kažin, nes visuomenė pasikeitusi, jai reikia daugiau dirgiklių. Serialas „Namelis prerijose“ šiandien stipriai pralošia serialui „Jaunasis popiežius“, jei suprantate, apie ką aš.

Ievos Zasimauskaitės daina, parašyta Vytauto Bikaus, buvo nuostabi. Perlas. Jos pačios spindinčios akys, estetika, tyrumas, stiprus visos komandos tarpusavio ryšys – visa tai žavėjo. Tačiau šiais metais besotei Europai norėjosi kažko kito, tik ji vis nežinojo – ko. Knibinėjo šakute. Rinkosi. Galiausiai stumtelėjo smidrus į šalį ir sutaršė slyvomis kimštą vištą. Ir ką tu jai?

Sakyti, kad Ieva vis tiek šį bei tą laimėjo „Eurovizijoje“, yra teisinga. Su ja laimėjo visa Lietuva, nebedalomai suaugusi su šia miela atlikėja. Europai parodėme gražų, jautrų, malonų, besišypsantį žmogų, tikrą priešingybę karikatūriniam lietuvio paveikslui. Talentinga, komunikabili, atvira, linksma atlikėja nešė mūsų šalies vėliavą. Ir tai buvo tikrai geras pasirinkimas. Ieva viską padarė labai gerai.

Bet jeigu pusfinaliuose atrodė, kad šiemet „Eurovizija“ – silpna, tai finale viskas staiga sukietėjo. Ir kai kas net šiek tiek dubliavosi. Štai vokietis Michaelis Schulte, galima sakyti, dainavo apie tą patį, kaip ir Ieva: jo lyriškame kūrinyje, dedikuotame tėvui, buvo pabrėžtos šeimos vertybės. Skirtumas tik tas, kad Vokietija pelnė ketvirtą vietą finalo lentelėje. Ir, ko gero, ne dėl to, kad Michaelis yra ryžas kaip Ed Sheeranas ir groja gitara...

Aš „Euroviziją“ šiemet irgi žiūrėjau Vokietijoje, naudodamasi proga visą kompaniją verčiau išsitraukti telefonus ir pabalsuoti už Lietuvą. Suaugę žmonės to niekada nebūtų padarę savo noru, nes jie tiesiog nebalsuoja, net jei daina – graži. Bet kai Europa tiek daug balsų skyrė Izraelio atstovės dainai, visa kompanija nuščiuvo: už ką?!

Pirmoms emocijoms atslūgus, skonis burnoje išlieka tas pats: man nugalėtojos pasirodymas vis dar nėra geriausias. Bet „už ką“ – pabandykime suprasti.

Netta vis dėlto šiek tiek spekuliuoja šiuo metu embleminėmis dramomis. Jei apie seksualinį priekabiavimą dainuotų Kipro atstovė, tai būtų įtaigiau. O gal kaip tik – pernelyg paprasta?

Netta irgi yra efektinga. Savo rėkiančiu įvaizdžiu bei kudakuojančia daina ji vizualiai sukūrė visai kitą „lyrinį herojų“ – ne tą, ant kurio masalo pakibtum dėl įdegusių šlaunų.

Izraelio dainininkė labiau priminė didelę klasiokę, kurios truputį prisibijome, nes per rankinį ar kvadratą ji visus patvarko.

Tačiau grįžusi iš mokyklos ir užsidariusi savo rožiniame kambaryje, ji tampa ta pačia maža mergaite, kuri verkia, nes skauda, kad Džiuljetos vaidmuo mokyklos teatriuke atiteko kitai, gražesnei Birutei, ilgais šviesiais plaukais. Paaugusi ji griebiasi daugybės blogų priemonių, kad įrodytų Birutei esanti už ją geresnė. Anksčiau ar vėliau atsiranda, kas ją supranta ir palaiko. Gal net ta pati Birutė. Arba ne.

Vargšą katinėlį norisi paglostyti, bet ne visada jį parsineši namo.

Ir dabar muštis internete dėl to, kas nenusipelnė „Eurovizijos“ meilės, nėra prasmės.

Tai nėra nuopelnų konkursas. Tai, turbūt, yra geriausio muzikinio įspūdžio konkursas. Ir mūsų šalis šiemet padarė gerą įspūdį. Pasveikinkime vieni kitus! O kada nors „Eurovizijoje“ ir Lietuvai pasiseks. Kadangi kitąmet veiksmas vyks Izraelyje, gera proga prisiminti, kiek metų vargo Mozė.