Jurgis Brūzga – atvirai apie šeimą, karinę tarnybą ir dalyvavimą „Eurovizijoje“

Tačiau muziką verslu jis vadina tik juokais. Brūzgų šeimai muzika – gyvenimo būdas. Skambesys šią šeimą lydi kiekviename žingsnyje, net vyresnioji poros dukra Junė jau lanko muzikos pamokėles, o nė metukų neturinti Amilė yra nuolatinė viešnia „Eurovizijos“ užkulisiuose. Puikiai pramogų verslo subtilybes išmanantis Jurgis tikino, kad džiaugsis, jei dukterys nenorės dainuoti. Vis dėlto drausti dainuoti joms neketina – atsidavusiam menininkui iškylančius sunkumus atperka džiaugsmas, kurį patiria sulaukus įvertinimo.

Štai pastarąjį kartą „Eurovizijos“ atrankos scenoje Jurgis pasirodė paskutinis ir iš karto tapo žiūrovų favoritu – šovė tiesiai į pirmą vietą. „Ta akimirka buvo labai smagi, kai pamačiau, kad esu pirmas. Žmonės už mane balsavo tik išvydę pasirodymą. Tai reiškia, kad jiems jis tikrai patiko. Buvo labai malonu“, – sakė J.Brūzga.

Tikite, kad šie metai bus sėkmingi ir pavyks laimėti „Eurovizijos“ atranką?

Kol kas yra priežasčių tuo tikėti. Tiek aplinkiniai, tiek komisija, tiek žiūrovai po antrojo pasirodymo mane įvertino. Tai labai nudžiugino, nes visada yra sunkiausia su žiūrovu. Mano atveju, komisijos įvertinimai būna geresni, nes mano muzika yra sudėtingesnė, paprastam žmogui ją suprasti dažnai yra sunku.

Per pastaruosius metus mano kūrybos, pasaulėžiūros formulės pasikeitė. Dabar truputėlį kitaip žvelgiu į viską. Mano muzika labai kardinaliai keičiasi, nes pradedu atrasti dalykų, apie kuriuos prieš 10 metų būčiau sakęs, kad tai yra ne muzika, o briedas. Man atrodo labai primityvus mąstymas, kai sakoma, kad mūsų religija yra teisinga, o visos kitos yra nesąmonė. Taip pat būna ir muzikoje – būdamas rokeriu nieko aplink nematai ir visi kitokios muzikos atstovai tau atrodo kaip durneliai.

Jeigu menininkas sustoja ir nebenori tobulėti, žiūrėti, kas vyksta pasaulyje naujo, jis turi baigti karjerą. Menas nėra fabrikėlis, kur vieną kartą kažką išmokai ir tai visada darai.

Pradedu suprasti, kad kiekviename muzikos stiliuje yra labai daug fainų dalykų, dėl kurių ta muzika žavi tiek daug žmonių. Dabar studijoje klausausi visokių šiuolaikinių hitų, todėl gana stipriai keičiasi mano požiūris į muziką. Būna labai smagu, kai atrandu dalykų, kurių anksčiau galbūt nevertinau.

Jeigu menininkas sustoja ir nebenori tobulėti, žiūrėti, kas vyksta pasaulyje naujo, jis turi baigti karjerą. Menas nėra fabrikėlis, kur vieną kartą kažką išmokai ir tai visada darai. Čia nėra ribos, ties kuria sustojęs galėtum pasakyti, kad mano pasirodymas buvo tobulas. Taip niekada nebus, nes visada žiūri į priekį ir visada randi, ką galima dar patobulint. Gali susistabdyti Bruno Marsą ir paklausti, ar jau viskas padaryta. Jis žiniasklaidai atsakys teigiamai, nes taip reikia sakyti, bet už kampo jis prisipažins, kad vienas judesys nelabai pavyko, viename takte buvo ne taip, kaip planuota... Tai normalu.

Ši profesija – nuolatinė mokykla. Žinoma, niekas nenori nuolat mokytis. Tačiau man muzika yra tas dalykas, nuo kurio kaifuoju, galiu atiduoti visą savo laiką jai. Na gerai, beveik visą, nes turiu šeimą. Vis tiek yra ribos, kai jau žmona paskambina ir pasako: „Tu gal jau užrakink tą studiją...“ Man ten laikas dingsta, galiu studijoje sėdėti iki išprotėjimo.

Minėjote, kad įkvėpimo ieškote populiariausių pasaulio atlikėjų kūryboje. Kas jums darė didžiausią įtaką tuo metu, kai kūrėte savo eurovizinę dainą „4 Love“?

Dažniausiai klausydamas kokio nors atlikėjo dainų klausausi jų detalių – atrandu įdomius ritminius sprendimus, garsus, vokalinius žaidimus. Kitaip sakant, klausausi smulkmenų, kurios dabar yra populiarios. Tad nėra vienos dainos, kurią išgirdęs sakyčiau, jog ir aš darysiu tokią dainą.

Aš sukuriu melodiją ir tada pagalvoju, kad ant šios frazės galima uždėti beatą, kuris labai gerai skambėjo vienoje dainoje, o bosas galėtų būti toks, kokį girdėjau kitoje. Niekada nebūna taip, kad imu detales iš vienos dainos, galiu jas net iš skirtingų muzikinių stilių paimti. Kuo daugiau muzikantas žino, kuo daugiau girdėjo, tuo daugiau įrankių turi sukurti gerą kūrinį.

Negalėčiau išskirti vieno atlikėjo, nes aš klausausi tų, kurie išleidžia naujus albumus. Pavyzdžiui, „Maroon 5“ naujausias albumas man patiko, Charlie Puth diktuoja madas. Yra daug atlikėjų, iš kurių pasiimu įvairių niuansų, bet nėra vieno, kad norėčiau viską daryti, kaip jis. Tai būtų absurdas.

Teiraujuosi, nes daug kas jus lygina su pernai „Eurovizijoje“ pasirodžiusiu švedu Robinu Bengtssonu.

Šitą faktą girdėjau, bet nebuvo taip, kad norėčiau kažką kopijuoti. Man atrodo, jei būtume atėję ne su kostiumais, o su raudonais džemperiais, niekas nebūtų pasakęs, kad tai yra kopijuota. Tas pats muzikinis stilius ir vyrai su kostiumais, kurie šoka panašia estetika, – tai yra tie du dalykai, kurie mus sugretino. Kai žmonės sako, kad kopijuojame, darosi juokinga. Tu turi būti idiotas, kad pasiimtum praėjusių metų atlikėjo numerį ir jį nukopijuotum.

Nėra taip, kad nereaguotume į tokias kalbas. Jeigu bent kažkiek žmonių pasako, kad tai yra panašu, tai jau nieko gero. Galvojame, kad reiktų kažką pakeisti, kad taip nebebūtų. Faktas, nesinori būti į kažką panašiam. Nežinau, kiek mes spėsime pakeisti iki pusfinalio. Jeigu nori tvirtai pasirodyti, turi būti gerai pasiruošęs. Per savaitę pakeisti numerį vien dėl to, kad atrodai į kažką panašus, būtų kvaila. Bet jeigu važiuotume į Lisaboną, tai labai daug apgalvotume.

Bet ir dabar jūsų pasirodymo choreografija sulaukia daug liaupsių...

Už ją esu dėkingas Šarūnui Kirdeikiui. Ruošdamasis pasirodymui iš karto pagalvojau apie Šarūną. Šiuo metu jis gyvena Vokietijoje, mato pačias naujausias tendencijas ir vis atveža į Lietuvą visame pasaulyje populiarių dalykų.

Šiais metais supratau, kad negaliu visko padaryti pats, reikia žmonių, kurie padėtų. Nepastatysi pats šokio, apšvietimo ir t.t. Tam reikia komandos. Jau turiu patirties, kai bandžiau padaryti labai daug ir galiausiai nebuvo padaryta iki galo. Matau, kad naujas darbo modelis daug geriau veikia. Kuo didesnė komanda, kuo daugiau žmonių pataria, tuo rezultatas geresnis. Bet šitaip kiekvienas pasisekimas, kiekviena pergalė nebėra tavo vieno nuopelnas, kad ir kaip norėtum visą šlovę sau susižerti.

Sulaukiate daug palaikymo žinučių iš gerbėjų?

Asmeniškai negaunu, bet feisbuko sraute parašo, jog buvo labai faina. Perskaitau tokių žinučių, kurios tikrai įkvepia. Pamatau, kad yra žmonių, kuriems mano numeris atrodo geriausias. Tai labai inspiruoja.

Konkursas yra psichologiškai sunkus dalykas. Gal dainuojant graikų kompozitoriaus dainą yra truputį geresnė situacija, bet tikrai nėra lengva, kai ateini su daina, kurią pats rūselyje rašei, o komisija kalba, kas gerai ir blogai, žmonės užplūsta su kritikuojančiais komentarais. Lietuvoje yra labai daug pesimizmo, kuris labai išryškėja tokiuose konkursuose kaip „Eurovizija“. Spaudimas ten yra didelis. Nėra problema jį atlaikyti, bet kartais galvoju, kodėl mes turime tiek daug negatyvo? Aš pats kuo toliau, tuo labiau palaikau tuos, kurie laimi. Žinau, kokį spaudimą jie patiria, kiek daug neigiamos energijos jie gauna. Palaikykime vieni kitus, nes mūsų visų tikslas yra toks pat – parodyti Europai Lietuvą kuo geriau. Man taip norisi matyti kuo daugiau optimizmo. Lietuvoje gal ir neturim daug saulės, bet turime žmones, kurie yra faini. Palaikykime juos.

Dabar užsienio kūrėjai atsiunčia labai daug dainų ir siūlo lietuviams su jomis dalyvauti „Eurovizijoje“. Jeigu yra tikimybė, kad ta daina yra tokia gera, jog su tinkamu atlikėju laimės „Euroviziją“ – puiku. Tačiau jeigu mes turime kažką panašaus, rinkimės lietuvišką gabalą. Jeigu atlikėjas Lietuvoje atlieka švedų kūrybos dainą, tai visi pinigai išvažiuoja į Švediją. Kodėl tai milžinei, kuri ir taip pinigų turi per akis, išvežti pinigus iš Lietuvos? Smagu, kai kokiame nors konkurse laimi lietuviška daina, nes tuomet žinau, kad tos dainos autorius nusipirks geresnį mikrofoną ar įsirengs geresnę studiją ir jo muzika jau truputį geriau skambės. Lietuvoje yra nedidelė rinka. Jeigu mes jai nepadėsime, bus visai sunku.

Ypač šiemet, kai švenčiame Lietuvos šimtmetį, norisi lietuviško produkto „Eurovizijoje“. Keistas momentas, kai atstovauji Lietuvai su užsieniečių kurta daina.

Šiais metais „Eurovizijos“ vertinimo komisija sukėlė diskusijų daugiau nei bet kada anksčiau. Kaip manote, kam sunkiausia atlaikyti komisijos pažertą kritiką?

Pastebėjau, kad kai kurie pareiškimai spaudoje padarė įtakos – po Ericos Jennings pasisakymo komisija pradėjo kalbėti truputį kitaip. Mes pajutome, kad staiga viskas tapo gera ir gražu.

Ypač šiemet, kai švenčiame Lietuvos šimtmetį, norisi lietuviško produkto „Eurovizijoje“. Keistas momentas, kai atstovauji Lietuvai su užsieniečių kurta daina.

Negaliu pats vertinti komisijos ir dalyvių santykio. Viena vertus, atrodo, į atranką atėjo daug darbo įdėję atlikėjai, tad kam juos peikti? Tegul būna visi faini ir geri, bet balai vis tiek parodys, ką apie jį manai. Bet yra ir kitas momentas: jeigu bijai poros žmonių kritikos, tai kas bus, kai laimėsi „Euroviziją“? Tada tos kritikos bus ir spaudoje, ir socialiniuose tinkluose. „Ką mes čia išsirinkome?“, „Ką mes padarėme?“ – taip kalbančių žmonių būna visada. Palaikančių Lietuvoje yra mažiau, nes žmonės palaiko tyliai, o kritikuoja garsiai. Jei negali atlaikyti poros žodžių, tai bus visai blogai, kai tave šluos su žemėmis.

Aišku, kad būna keistų situacijų, kai stovi penkis albumus išleidęs žinomas atlikėjas, o jį vertina bet kas, kad ir krepšininkas. Daug pasiekęs, gerbi jį, bet vis tiek galvoji, kaip tas žmogus gali kritikuoti daug pasiekusį dainininką? Dėl to man yra keista.

Blogai, kad antipatijos, simpatijos ir kiti povandeniniai vandenys veikia komisiją. Nori nenori, visa tai yra, nes visi visus pažįsta. Netikiu, kad kas nors tyčia stengiasi pakelti arba pažeminti balus, bet visiškai nešališki jie negali būti. Kiekvienas žmogus turi truputį simpatijos ar antipatijos vienam ar kitam dalyviui.

Kalbėti apie tobulą komisiją yra tas pats, kas sugalvoti teisingą politinę sistemą. Nėra tobulo gyvenimo formulės. Su komisija yra tas pats. Kiek ją bekeistų, ką bedarytų, vis tiek atrodo, kad ne iki galo gerai. Tad kyla kitas klausimas: kiek komisija, o kiek žiūrovai turi lemti? Atrodo, atstovą renka Lietuva, todėl leiskime žiūrovams rinkti. Bet pirmosiose laidose balsuoja vos keli šimtai žiūrovų. Ar tai jau visa Lietuva? Tai tik pora sesių, brolių, draugelių ir klasiokų. Apie balsavimo sistemą galima diskutuoti iki begalybės, bet jeigu tu pasirodysi tikrai gerai, nesvarbu, kokia bus sistema – tu vis tiek eisi toliau. Gera medžiaga pasiekia klausytoją.

Papasakokite angliškai nesuprantantiems, apie ką kalba jūsų daina „4 Love“.

Nežinau, kiek procentų dainų yra ne apie meilę. (Juokiasi.) Ir ši daina yra apie vieną nerealiausių jausmų gyvenime. Jau 13 metų esu vedęs, todėl to jausmo nebegaliu patirti, bet aiškiai jį prisimenu. Tai – beprotystė dėl meilės. Tai momentas, kai tavo viduje yra didelė sumaištis, atrodo, gali padaryti bet ką, kad užkariautum mylimą žmogų. Tas jausmas yra visiškai pamišęs.

Kodėl kostiumai atsirado mano pasirodyme? Dėl meilės išprotėja net rimtas banko darbuotojas su kostiumu, o išprotėjęs jis lipa kostiumuotas į balą, neria į vandenį ir bėga miškais. Tuo laikotarpiu tau nesvarbu, ką tu vilki, ką tu darai, nes tuo metu tu esi beprotis. Dėl meilės gali padaryti bet ką.

Mano nuomone, tai viena stipriausių emocijų gyvenime, kokią tik gali patirti. Todėl buvo labai smagu prisiminti savo iškrėstas nesąmones. Pavyzdžiui, kai pradėjome su Akmėja bendrauti, mane buvo apėmęs beviltiškas jausmas: ką daryti, kad užkariaučiau ją?! Tuo metu mes kartu dainavome vokalinėje grupėje „Jazz Island“, todėl organizavau visą grupę eiti į teatrą vien tam, kad ir ji ateitų. Neatėjo niekas, išskyrus Akmėją. Taip pat su limonadu esu jai ant sniego rašęs... Daug visokių kvailysčių buvo, kurios paliko labai gerus, šiltus prisiminimus.

Su Akmėja auginate dvi dukras. Ar vaikai stebi „Euroviziją“?

Tikrai žiūri. Kai Junė išgirsta mano vardą ir pavardę, ji pašėlsta. O kita dukrytė žiūri ten, kur ją atsuki. (Juokiasi.)

Mūsų visa šeima yra įsitraukusi į „Euroviziją“, nes Akmėja dainuoja kaip pritariančioji vokalistė. Tad per filmavimus būna taip: jei laidoje nesifilmuoju, būnu su dukromis. Mažąją Akmėja vis dar maitina, tad Amilę kas dvi ar tris valandas nuvežu į LRT studiją, kur ji pavalgo, o po to mes vėl išvažiuojame. „Eurovizija“ mums – lyg šeimos verslas.

Esate griežtas tėtis?

Aš dukroms leidžiu turbūt daugiau nei mama. Bet viskas priklauso nuo to, kiek esu pamiegojęs, kiek darbų turiu ir kokia mano galva – kvadratinė ar apvali. Jei apvali, tai viskas gerai, mums pavyksta draugiškai susišnekėti. Jei kvadratinė, būna sunkiau. Būna, kartais pasakau kokį griežtą žodį ir po to pagalvoju, kad gal reikėjo gražiau pasakyti.

Tikrai nėra lengva, ypač po nemiegotų naktų. Nemiegas yra žiaurus dalykas. Kai nemiegi porą savaičių naktis po nakties, nuleki į koncertą, grįžti naktį, o septintą ryto dukra jau meta iš lovos, labai sunku išlikti žvaliam ir sakyti: „Labas rytas, saulyte!“ (Juokiasi.) Miegas dabar yra neliečiama tema mūsų šeimoje.

Kaip dviems muzikantams pavyksta sugyventi po vienu stogu?

Viskas yra gerai, mes tuo labai džiaugiamės. Aš įsivaizduoju, kad yra sunkiau, kai dirbi tame pačiame biure. O tas pats darbo pobūdis, kai gali grįžęs pasikalbėti ir suprasti kitą, yra tik naudingas. Gali pasitikėti, kad kitas kalba tiesą, o ne šiaip sako, kad nerealus darbas. Jei pasakė, kad puikiai, vadinasi, išties taip yra. Jei pasakė, kad užkliūva vienas ar kitas dalykas, reiškia, reikia atkreipti dėmesį. Smagu, kai yra žmogus su kuriuo gali diskutuoti ir juo pasitikėti.

Nemiegas yra žiaurus dalykas. Kai nemiegi porą savaičių naktis po nakties, nuleki į koncertą, grįžti naktį, o septintą ryto dukra jau meta iš lovos, labai sunku išlikti žvaliam ir sakyti: „Labas rytas, saulyte!“

Tačiau abu sakėme, kad duetų bandysime išvengti tiek, kiek tai įmanoma. Aišku, niekada nesakyk niekada, bet labai gera, kad Akmėja turi savo projektus, o aš – savo. Man patinka, kad galiu pasidžiaugti ir pasigrožėti Akmėjos darbais iš šalies.

Kai išsakote pastabas vienas kitam, nebūna durų trankymų ir nekalbadienių?

Mes bandome jas gražiai išsakyti, nes žinome, kad tai nėra taip lengva pakelti. Kūryba yra toks dalykas, kad sunku, jei tau išties nepasiseka ir aplinka tai parodo. Visi klysta. Ne po kartą ir ne po du. Nesvarbu, kiek kartų tau nepasisekė. Svarbu tai, kiek kartų tu atsistojai ir toliau ėjai. Čia tokios gyvenimo taisyklės, kurias visi žino ir supranta, bet vieni atsistoja, o kiti – ne. Reikia būti tuo, kuris atsistoja.

Egzistuoja klišė, kad menininkams sunku susitvarkyti su buitimi. Kuris iš judviejų yra buitiškesnis?

Faktas, kad moteris laiko tris su puse namo kampų. (Juokiasi.) Akmėja yra šeimos žmogus. Manau, kad ji padaro tvarką mūsų šeimoje. Darau, ką galiu, bet vis tiek ne tas. Aš visada galvoje turiu vieną tikslą – nematau nieko aplinkui kaip arklys ir einu to tikslo link. O moteris viską mato aplinkui, viskuo pasirūpina.

Apie beprotišką meilę pažinties su Akmėja pradžioje jau papasakojote. O kaip judu susipažinote?

Mūsų pažintis – nereali. Pirmą kartą susitikome, kai buvau džiazo konkurse Klaipėdoje. Ėjau atsiimti apdovanojimo, o kai nulipau nuo scenos, netoli stovėjo Akmėja su savo drauge. Jos draugė pasakė: „Šitas tai kažkoks pasikėlęs“. Aš neturėjau to išgirsti, bet eidamas pro šalį vis tiek nugirdau. Aš jos ir paklausiau: „Kodėl pasikėlęs?“ Ji labai susinepatogino ir šitaip baigėsi mūsų pirmas susitikimas.

Kitą kartą susitikome kavinėje. Ji sėdėjo su viena chebryte, aš – su kita. Tai buvo studijų laikai, aš buvau jau lengvai įkalęs. Pamačiau Akmėją ir priėjau susipažinti. Jaunas, dar nieko nesuprantantis pradėjau filosofuoti. Tąkart man iškilo klausimas: koks tavo gyvenimo tikslas? Ji atsakė, kad neturi gyvenimo tikslo ir gyvena šia diena. Pasakiau, kad man tada neįdomu ir nuėjau. Tai buvo mūsų antras susitikimas.

Trečias kartas buvo kitoks, nes susitikome pas Artūrą Noviką. Būnant vienoje grupėje prasidėjo normalesnis bendravimas.

Minėjote, kad vis trūksta laiko. Kaip dienotvarkėje atrandate vietos tarnybai kariuomenėje?

Anksčiau būdavo taip: atsikėlęs nuveždavau Junę į darželį, o po to važiuodavau atitarnauti Tėvynei. Dabar esu tėvystės atostogose. Su Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) bigbendu vis dar pakoncertuoju, bet nebeinu tarnauti kiekvieną dieną.

Griežta kariška tvarka ir meniška laisvė, regis, sunkiai suderinami dalykai. Kaip šovė mintis tapti kariu savanoriu?

Viskas prasidėjo nuo to, kad mes su KASP bigbendu Lietuvos kariuomenės 90-ojo gimtadienio proga dalyvavome šventiniuose koncertuose. Taip užsimezgė mūsų draugystė ir kartą man pasiūlė tarnauti Tėvynei. Kaip tik buvau baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tad pagalvojau, kad verta pabandyti.

Būdavo momentų, kai klausdavau savęs, ką aš darau? Tik perėjęs mokymus supratau, kad tai yra įdomi gyvenimo patirtis. Ji duoda tikslumo gyvenime, tvarkos. Tai menininkui visai ne pro šalį. Dažnai būna taip, kad dėl netvarkos gyvenime labai daug ko nepadarai. Žinau labai daug pavyzdžių tarp muzikantų, kai labai talentingas žmogus nedirba sistemingai ir nepasiekia to, ką galėtų pasiekti. Tuo tarpu kitas galvą į sieną daužo, kasdien dirba ir pasiekia daugiau, nors talento turi perpus mažiau. Kartais organizaciniai sugebėjimai ir įdirbis laimi prieš talentus. Todėl kartais matau, kad jei vienas ar kitas žmogus nueitų į kariuomenę, jo gyvenime viskas būtų truputį kitaip. Jei esi neapsisprendęs, ką tik baigęs mokyklą ir mėtaisi gyvenime, tai visai neblogai nueiti į kariuomenę, kur įgauni geros patirties, sustiprėji tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Visur turi būti išlygų, bet ir privalomoji karinė tarnyba iš esmės nėra blogai. Jeigu mūsų šalis būtų tokia didelė ir galinga kaip JAV, gal ir užtektų savanorių, bet mūsų situacija yra truputį pavojinga. Situacija yra įtempta, todėl ir mes turim būti organizuoti, vieningi.