Jurgita Jurkutė-Širvaitė: dabar man labai šviesu

Nuotraukose vilkite lininiais drabužiais, prie kurių kūrybos prisidėjote ir pati. Turėti savo vardu pavadintą kolekciją buvo svajonė ar spontaniška užgaida?

Niekada nesvajojau tapti dizainere ar suteikti savo vardą kokiai nors kolekcijai, tačiau į bet kokias kūrybines veiklas mielai pasineriu. Nesvarbu, vaidinu teatre, filmuojuosi kine ar kaip šiuo atveju, gavusi prekės ženklo „Sauths“ pasiūlymą, prisidedu prie drabužių kūrybos.

Tiesa, dabar man svarbiausia – šeima ir labiausiai rūpi mamos karjera. Tačiau gyvenimas tuo ir nuostabus, kad visada pamėtėja staigmenų.

Gyvenimas tuo ir nuostabus, kad visada pamėtėja staigmenų.

Būti vien kolekcijos veidu nėra labai įdomu, bet šis pasiūlymas buvo itin gundantis – galėjau kartu su konstruktorėmis aptarti kiekvieną drabužio detalę. Esu laisvų siluetų ir subtilaus blizgesio gerbėja. Tokia ir ši kolekcija, o kiekvienas rūbas tarsi turi dalelę manęs.

Įdomus sutapimas, o jų mano gyvenime tikrai nemažai, – su lininiu audiniu užaugau: namie turėjome lininę patalynę, staltiesių, pati pirmas kelnes siuvausi irgi iš lino. Tėtis dirbo „Lino“ fabrike, mama ir dabar darbuojasi lino produkciją gaminančioje įmonėje. Taigi, kolekcija labai jurkutiška. Simboliška ir tai, kad šis vasariškas kūrybinis nuotykis žymi labai šviesų ir pozityvų mano gyvenimo etapą.

Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad šviesios permainos susijusios su dukrelės gimimu. Mažylei tik pora mėnesių, tačiau žiūrint į jus pirmiausia kyla klausimas, ar lengva taip greitai sulieknėti?

Tikėjausi panašaus klausimo – juk svorio tema mūsuose labai svarbi visiems, todėl prieš šį interviu pirmą kartą po gimdymo užlipau ant svarstyklių. Kiek nustebau, nes sveriu mažiau nei prieš nėštumą. Ir nežinau, ar tai labai gerai. Ne pirmą kartą girdžiu pastabų, kad esu labai liekna, atrodau, tarsi negimdžiusi, arba turėčiau daugiau valgyti.

Atvirai prisipažįstu: tikrai nesilaikau jokių dietų, kūdikį maitinu pati. Tiesa, jau keletą metų vengiu produktų su glitimu ir laktoze. Niekada neturėjau polinkio į apvalesnes formas, esu siaurų klubų, plačių pečių ir liekna. Galbūt todėl per nėštumą nuoširdžiai mėgavausi jausdama pasikeitusį kūną, jo naują minkštumą ir apvalumą.

Gimus Kornelijai labai pasikeitė požiūris į savo pačios kūną. Ir tai suvokiau būtent per šią „Laimos“ fotosesiją. Kai rengiausi, fotografas pasakė: „Palauk, Jurga, aš tave pridengsiu.“ Tą akimirką suvokiau, kad visai nesvarbu, ar į mane kas žiūri, ar ne, ar aš jau liekna, ar dar yra nėštumo pėdsakų. Mano kūnas nebėra tik fizinis organizmas, kurio turėčiau gėdytis. Tai – gyvybė, kuri gali išnešioti ir atvesti į pasaulį kitą gyvybę.

Būti žinomai ir gražiai – privalumas. Galbūt todėl kai kurie dalykai gyvenime tampa paprastesni?

Privalai susitaikyti su faktu, kad dirbdama televizijoje pasidarai atpažįstama ir turi atiduoti duoklę viešumui, nors labai mielai net interviu nedalyčiau. Nemėgstu kalbėti tuščiai. Noriu ir stengiuosi pasakyti ką nors, kas žmogui įkristų į širdį, jį skatintų, motyvuotų, būtų jam naudinga ar įdomu. Bent tą dieną.

Bet labai mėgstu fotografuotis, man patinka dirbti prieš kamerą. Dar studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje girdėdavau dėstytojus sakant, kad kamera mane „myli“. Antra vertus, ir aš ją „myliu“. Tai abipusis santykis.

Kai kas įsivaizduoja, kad darbas televizijoje labai paprastas ir lengvas: esi papuošta, besišypsanti. Iš tiesų tai didelis krūvis ir stresas, po kurio laiko pajunti, kad išseko jėgos. Bet taip atsitinka kiekvienam žmogui, kuris dirba fizinės ar psichologinės įtampos kupiną darbą. Todėl svarbu pajausti, kada laikas sustoti. Tai sunku, nes visi skaičiuojame savo finansus, turime atsakomybę, įsipareigojimų.

Ar pačiai pavyko laiku pasakyti „stop“?

Man jau reikėjo pasirūpinti sveikata, tačiau tuo metu susidėjo daug dalykų: ir tėčio savižudybė, ir socialinio darbo studijos Vilniaus universitete, ir aktorystė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuolatiniai filmavimai tiesioginiame eteryje...

Kai šiandien pažvelgiu atgal, įsitikinu, kad gyvenime niekas nevyko šiaip sau. Žinomumas man yra ne tik galimybė kurti, bet ir prasmingai veikti. Turiu omeny savo kalbą „Apkabinimo galia“, pasakytą 2016 metų balandį „TEDxVilnius“ patirčių konferencijoje, kurioje kalbėjau apie tai, ką reiškia išgyventi artimo žmogaus savižudybę ir kodėl mūsų šalyje vis dar sunku apie tai kalbėti.

Kaip žmogus jaučiasi, kai jo artimas nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo?

Nesinori nieko. Atsiveria didžiulė tuštuma. Visas gyvenimas supurtomas tarsi labai stipraus žemės drebėjimo. Lieka kažkokie griuvėsiai ir reikia labai stengtis, kad išvalytum visa tai ir drąsiai priimtum kitų pagalbą, o ji yra būtina. Tas, kurio nebėra, buvo begalinėje kančioje, bet tas, kuris lieka, lieka su ta kančia.

Aš turėjau kompleksų, kad esu žinoma, labai bijojau psichologų, nepasitikėjau jais, manydama, kad jie gali kam nors apie mane papasakoti, nors žinojau, kad privalo užtikrinti kliento konfidencialumą. Todėl man reikėjo daug laiko. Manau, kad panašiai jaučiasi ir kiti.

Žmonės vengia eiti pas specialistą: jis yra jiems svetimas, baisu, kad jis nepadės. Praėjusią vasarą kartu su komanda sukūrėme tris vaizdo pokalbius su psichologais: norėjome, kad kuo daugiau žmonių – ypač mažesniuose miestuose – suprastų, kas yra psichologas, ir nemanytų, kad pagalbos kreipiasi tik „nesveiki“.

Vadinasi, atgauti dvasinę pusiausvyrą po tėčio netekties padėjo specialistai?

Pirmiausia skaičiau savigalbos knygas. Vėliau išdrįsau ieškoti kitokios pagalbos. Man padėjo ir psichologai, ir dvasininkai. Visada buvau tikinti, seneliai mane vesdavosi į bažnyčią. Tačiau šiandien mano tikėjimas brandesnis.

Visai neseniai susimąsčiau ir apie išpažinties svarbą. Juk anksčiau žmonės daug dažniau jos eidavo. Tai būdavo savotiška terapija, žmogus galėdavo išsikalbėti žinodamas, kad kunigas niekam nepapasakos to, ką išgirdo. Šiandien labai trūksta tokio bendravimo. Žmonės ne tik rečiau meldžiasi, bet ir mažai tarpusavyje atvirai bendrauja, nepasitiki vieni kitais, konkuruoja, pavydi, nenori parodyti, kad nesiseka. Galima tik spėti, kur visos tos neišsakytos, neišlietos emocijos kaupiasi.

Kaip manote, kodėl lietuviai daug dažniau nei kitų šalių gyventojai ryžtasi rinktis nebūtį?

Žmonės įsivaizduoja, kad patys gali susitvarkyti su bet kokia problema. Man rodos, svarbu skirti du dalykus – kada kasdienė rutina, darbai, jausmai yra nešulys, su kuriuo žmogus gali ir privalo tvarkytis pats, o kada jie tampa našta – sudėtingu ir sunkiu krūviu, kurio vienas žmogus jau nebegali pakelti ir turi išdrįsti priimti kito pagalbą.

Kai žmonės savyje nešiojasi labai daug kančios, kartais jiems visos išeitys susitraukia iki vienos.

Kai žmonės savyje nešiojasi labai daug kančios, kartais jiems visos išeitys susitraukia iki vienos. Specialistai teigia, kad viena savižudybė emociškai paliečia apie 10 žmonių.

Ši energija labai destruktyvi, veikia aplinkinius ir plinta kaip virusas. Kai lūžta koja, mes puikiai žinome, kur kreiptis ir kaip gydytis. O ką darome, kai lūžta siela? Išsigąstame, užsisklendžiame ir po truputį skęstame.

Po savo „TEDxVilnius“ kalbos sulaukiau daug laiškų, kuriuose žmonės prisipažįsta galvojantys apie savižudybę, nors iš tikrųjų labai nori gyventi. Jie nemato kitos išeities iš susidariusios padėties, bet negali, nedrįsta išsikalbėti su artimaisiais, kreiptis pagalbos į specialistą, nepasitiki aplinkiniais, nes bijo likti nesuprasti.

Mūsų visuomenėje labai sunku prisipažinti, kad nesiseka, – juk visi aplinkui atrodo lydimi sėkmės. Bet aš manau, kad laimė ir sėkmė nėra labai susiję. Žmogus gali turėti pinigų, sėdėti gerame restorane užgesusiomis akimis ir jaustis labai nelaimingas.

Norėčiau, kad mums pavyktų įveikti stigmas, susijusias su savižudybėmis ir psichikos sveikata. Nėra gerai, kai žiniasklaidoje heroizuojami nusižudę žymūs žmonės. Tada tie, kuriems trūksta meilės, dėmesio, pripažinimo, ima manyti, kad bent po mirties gaus visa tai, artimieji jų gailės. Juk kiekvienas gyvas žmogus nori būti įvertintas, reikalingas ir turėti galimybę išreikšti save.

Daug žmonių Lietuvoje ne tik materialines, bet ir emocines bėdas sprendžia emigruodami. Ar jums niekada nekilo mintis likti gyventi užsienyje?

Jau nepamenu, kada tiksliai, būdama 16 ar 17 metų, pradėjau dirbti modeliu, apkeliavau nemažai šalių, tačiau nė netoptelėjo mintis, kad galėčiau kur nors pasilikti ar studijuoti, nors turėjau visas galimybes. Keliauti patiko, bet visada norėjau grįžti namo, į savo paprastą lietuvišką šeimą. Pamenu, jei būdavo nupirktas šokoladas, mes jį valgydavome gal savaitę, pasidalydami po vieną kvadratuką. Į kavinę eidavome tik kartais – pasimėgauti desertu. Bet ir toks išėjimas yra svarbus.

Todėl suprantu tuos, kurie išvyksta, nes turi išlaikyti šeimą. Kiekvienas nori gyventi oriai.

Man atrodo, kad Lietuvoje dar labai trūksta drąsos ir gebėjimo reikšti savo jausmus.

Žinoma, jei atmestume finansines emigracijos priežastis – nors daugelis išvažiuoja būtent dėl jų – yra žmonių, kurie remiasi populiaria nuostata, kad čia blogai, o ten bus geriau. Tada kyla klausimas, ar tai nėra bėgimas nuo savęs.

Pati išgyvenau kažką panašaus po tėčio mirties. Praėjus savaitei po laidotuvių su UNICEF misija išvykau į Kambodžą. Ten pamačiau visai kitą pasaulį. Visur žmonės turi rūpesčių, patiria nepriteklių, išbandymų, serga sunkiomis ligomis...

Per tą kelionę supratau, kad svarbi ne tik materialinė, bet ir emocinė parama. Kai po kurio laiko išdrįsau kalbėti apie savo patirtį, užkrėčiau šia drąsa ir daugelį kitų. Man atrodo, kad Lietuvoje dar labai trūksta drąsos ir gebėjimo reikšti savo jausmus. Žinau, kad pasidalijus savo išgyvenimais su tais, kurie patyrė kažką panašaus, kiek palengvėja. O svarbiausia – supranti, kad nesi vienas.

Iš vaikystės atsinešame ir gražiausių, ir skaudžiausių prisiminimų. Ką norėtumėte duoti savo dukrytei ir nuo ko – apsaugoti?

Tik dabar suprantu, kad būti tobula mama, tokia, kokia aprašoma knygose, beveik neįmanoma. Kiekvienas gimęs vaikas atsineša tiek daug, apie ką niekur nerašoma, o veikti reikia „čia ir dabar“. Taip ir elgiuosi. Ir man atrodo, kad tai yra didelė dovana, kurią gavau iš Kornelijos.

Nebegalvoju apie tai, kas buvo ar kas bus. Šią akimirką esu tik „čia ir dabar“. Noriu, kad ji jaustų kuo daugiau fizinių prisilietimų ir girdėtų išsakomus jausmus. Juk tai labai svarbu. Mus augino kita karta, mūsų tėvai, seneliai nebuvo pratę rodyti jausmų. Juos galima suprasti, buvo visai kitas laikmetis, bet dabar yra tiek daug informacijos, kaip auginti vaikus.

Dar labai norėčiau savo Kornelijai padovanoti bendrystę šeimoje. Mūsų giminėje buvo tradicija į giminės balių suvažiuoti visiems: dalyvaudavo ir seneliai, ir tėvai, būrys pusbrolių, pusseserių. Mums, vaikams, tai būdavo laukiamiausias vasaros savaitgalis. Susirinkdavome prie Platelių ežero, visada toje pačioje sodyboje. Norėčiau, kad tokie susitikimai būtų tęsiami. Juk draugai gyvenime keičiasi, o kraujo ryšys lieka.

Ar tikite sapnais? Ar jie būna pranašiški?

Taip, labai tikiu, man jie būna pranašiški, kartais jų net bijau. Besilaukdama antrą mėnesį susapnavau, kad gims mergytė. Taip pat du vardus, kuriuos turėčiau jai suteikti. Buvau namie viena, tad iš karto paskambinau vyrui ir paprašiau, kad jis, kaip būsimas tėtis, ištartų vardą kartu su pavarde. Manau, kiekvienas žodis ar garsas turi savo vibraciją. Todėl labai norėjau išgirsti abiejų skambesį, kad žinočiau, kuris jai skirtas. Kornelija Širvaitė iš tėčio lūpų suskambėjo taip stipriai, kad viskas pasidarė aišku: gims mergaitė, kuri būtent šį vardą ir atsineš.

Kornelija mums abiem pirmas, labai ir ilgai lauktas vaikas. Žiūrėdama į dukrelę jaučiu, tarsi ji visada buvo su mumis. Supratau, kad vienas gyvenimo etapas baigėsi ir prasidėjo kitas, kad gyvybė stipriau už mirtį.