Jurgos dienoraštis: „Galvojau, man – šakės... Bet atsidūriau sporto salėje“
Niekada nebūčiau patikėjusi, kad po ligoninės ir reabilitacijos, kurioje atsidūriau dėl nugaros skausmų, nepraėjus nė mėnesiui sporto salėje kilnosiu štangas. Nepagalvokite, aš ne sportininkė, o ir šiaip mieliau mėgstu serialą ant sofos pažiūrėti nei mankštintis. Bet būtent dabar treniruoklių salėje, padedama trenerio, stoju į kovą su nugaros skausmu.
Kiekvienam žmogui ateina toks laikas, kai su susėdęs su draugais ima aptarinėti ne pašėlusius vakarėlių nuotykius, o eiles poliklinikoje ar gydytojų rekomendacijas. Jei dar kas to nepatyrė, sakau jums: net nepastebėsite, kaip įsliuogsite į tą amžių. Aišku, aš linkiu, kad tai atsitiktų kuo vėliau.
Taigi, pasiekiau amžiaus ribą, kai galėčiau ilgai pasakoti apie ligos išrašą, gautą po ligoninės ir reabilitacijos. Laimei, atmintis – mano sąjungininkė ir aš visiškai neprisimenu tų daugybės sudėtingų žodžių, kuriuos gerai žino mane prižiūrėjusi kineziterapeutė. Draugams, kuriems dar įdomu, sakau paprastai: skauda nugarą, kažkur ties juosmeniu. Dar paminiu daugeliui jų pažįstamą žodį „išvarža“. O tada pradedu klausytis, ką skauda jiems.
Kai išgirdau pasiūlymą išbandyti asmenines treniruotes sporto salėje, viduje gailiai nusikvatojau, o savo bosui mandagiai pasakiau: „Deja, tai man jau nebetinka. Turiu nugaros išvaržą, man reikia specialių mankštų ir, pageidautina, reabilitacinių pratimų vandenyje“.
Vieną koja į automobilį tekdavo įsikelti prilaikant ranka. Kokios dar sporto salės! Pamirškit!
Nejuokauju – jau kurį laiką savęs gailėjau, nes įkyrus maudimas nugaroje nesiliovė, o viena koja, į kurią vasarą skausmas trenkė lyg žaibas ir į automobilį ją tekdavo įsikelti prilaikant ranka, iki šiol apie save primena. Kokios dar sporto salės! Pamirškit!
Gal ir gerai, kad bosas manęs nepamiršo (kaip galima pamiršti tokius puikius darbuotojus!) ir vėl sulaukiau jo raginimo: „Bent jau pabandyk“.
Taip aš atėjau į „FitLife“ sporto ir kineziterapijos studiją pas asmenines treniruotes vedantį trenerį Romą. Per pandemiją nuo 2004-ųjų veikiantis sporto klubas pakeitė koncepciją: su kiekvienu lankytoju čia dirbama individualiai. Ką gi, negaliu sakyti, kad man tai nepatiktų.
Pirma savaitė
Aišku, atsidūrusi treniruoklių salėje šiek tiek nervinuosi: o jeigu mane perlenks taip, kad nebeatsitiesiu, o jeigu lieps kelti svorį, po kurio mane, visą surakintą, išveš „greitoji pagalba“? O ir treneris iš pirmo žvilgsnio nepasirodo švelnus, besistengiantis įsiteikti ar perdėtai mandagus.
Tenka „melstis“ prie daugiafunkcinio treniruoklio – atsiklaupusi „bučiuoju“ grindis.
Sakyčiau, atvirkščiai: kartais santūriai šypteli, gana tiesmukas („viskas su tavo kūnu gerai, tik truputį apleistas“), bet draugiškas. Matosi, kad jo klube visi savi: spintelės nerakinamos, dušo šlepetės ar sportbačiai po jomis paliekami iki kito karto, vieni kitiems laido draugiškas replikas, o kai kurie treniruokliai ar pratimai turi net savo kodinius pavadinimus. Na, tarkim koks vyrukas lyg tarp kitko pareiškia treneriui: „einu pasimelsti“.
Jau per pirmąjį užsiėmimą ir man tenka „melstis“ prie daugiafunkcinio treniruoklio – atsiklaupusi „bučiuoju“ grindis, o rankos kone išsisuka iš pečių juostos.
Pasirodo, taip gerinamas pečių mobilumas. Romas vėliau paaiškina: kai žmonės nepasuka rankų, jų kaklas būna įtemptas ir dažnai skauda galvą.
Trumpas penkių minučių apšilimas ant elipsinio treniruoklio (mynimas vietoje), o tada pirmoji pažintis su treneriu. Tiksliau – jo pažintis su mano fizine forma ir kūno galimybėmis. Ir kai aš mėginu pasiskųsti, jog „turiu problemų su nugara“, jis man atkerta savo firmine fraze, sakoma, ko gero, nemenkai daliai panašių klubo klientų: „Ne taip pasakei: tai nugara turi problemų su tavimi – daryk, ką reikia, ir viskas bus gerai“.
Buvęs krepšininkas, kadaise žaidęs Vilniaus komandoje „Statyba“, gyvenime patyręs ne vieną sportinę traumą „FitLife“ klubo treneris Romas žino, ką reiškia turėti reikalų su klientais, kuriuos kamuoja nugaros skausmai ar antsvoris.
Sako, kad pas jį eina žmonės ir prieš operacijas, ir po operacijų, ir tie, kuriems skauda, ir tie, kurie nori, kad nepradėtų skaudėti: „Dažnas išgirdęs diagnozę iš gydytojo išsigąsta, ima manyti, kad jau viskas – daug ko daryti nebegalima. Bet jeigu jie suprastų, kokį teigiamą poveikį turi teisingas judesys, sakytų, jog įvyko stebuklas. Jeigu tinkamai sportuoja, jie prisimena tokius judesius, kuriuos jau buvo pamiršę.
Pamenu, mane kartą susirado 80-metis profesorius medikas, turėjęs didelių sveikatos problemų. Pradėjome dirbti ir jis po truputį vėl ėmė džiaugtis gyvenimu: iki tol 30 metų negalėjo pritūpimo padaryti. Tik, kaip yra pasakęs vienas protingas žmogus, gaila, kai imi taupyti tada, kai likę tik ant dugno – nereikia laukti 80-ies, kad pradėtum sportuoti, geriau anksčiau prisiruošti“.
Aišku, kai kas prisiruošia pačiu laiku – iškart pastebiu, kad tarp tų pačių treniruoklių prakaitą lieja muzikos prodiuserių pora Martynas Tyla su Neringa Zeleniūte. Dabar viskas aišku, kodėl jie visur prie fotosienelių atrodo it nulieti – 18 metų darbo šiame sporto klube veltui nepraėjo. Beje, draugiški žmonės – mielai sutinka kartu nusifotografuoti su pradedančiąja sporto influencere.
Taigi, nusprendusi, kad man dar daug kas prieš akis, pradedu savo eksperimentą su „FitLife“. Kol kas galiu pasakyti, kad po pirmos savaitės, t.y. – pirmųjų dviejų treniruočių, dar nenumiriau. Šiandien eidama gatve pirmą kartą pagalvoju, kad nejaučiu įkyraus maudimo ties juosmeniu. Gal todėl, kad jaučiu savo nubudusius raumenis. Tai kol kas suprantu tik tiek: geriau, kai maloniai skauda raumenis nei įkyriai maudžia nugarą.
Pažiūrėsim, kaip seksis toliau.