Justė Arlauskaitė-Jazzu pribloškianti: ryžosi įspūdingam vaidmeniui

Juste, ar tai tavo debiutas filme?

Apie kiną pasvajodavau jau seniai. Anksčiau yra tekę įdainuoti dainų eksperimentiniuose filmuose, bet šis vaidmuo – pirmasis mano tikras, reikšmingas, komercinis, jį gavau labai netikėtai. Pernai mano daina „Rudens naktis sustojo“ tapo pagrindine filmo „Savanoriai. Laisvės kaina“ melodija. Jame vaidino nuostabūs aktoriai ir mano mylimi bičiuliai Toma Vaškevičiūtė, Mykolas Vildžiūnas ir daugelis kitų – tiesiog žiūrėjau ir mėgavausi. Kai paskambino prodiuseris ir pasiūlė šiame filme vaidinti Salomėją, akimirką net sustingau... Tiesą sakant, nelabai nustebau – žmonės mane nuo vaikystės vis pavadindavo Salemute, taigi žinojau, kad esu panaši į Salomėją Nėrį. Pamaniau – jei blogai suvaidinsiu, tai bent išoriškai idealiai ją atitiksiu (juokiasi). Juokauju, žinoma... Ko imuosi, stengiuosi padaryti geriausiai. Vaidinti filme buvo viena didžiausių mano svajonių, todėl sutikau iškart. Šis serialas nėra komedinis, pigus ir neišieškotas: jis pasakoja apie tai, kas svarbu, jame vaizduojamas laikmetis – be galo jautrus kiekvienam iš mūsų. Nors Antrojo pasaulinio karo sūkuryje mūsų nebuvo, pasąmonėje mus sieja vienybės jausmas, dėl įvykusių tragedijų gelia širdį iki pat gelmių. Mus visus sieja laisvės troškimas.

Ką tu iki šiol galvojai apie Salomėją Nėrį? Pavyzdžiui, ar ji tau patiko mokykloje?

Mokykloje labiau mylėjau Henriką Radauską, Aidą Marčėną, Antaną A. Jonyną. Puikiai prisimenu – kai reikėjo mintinai išmokti Nėries eilėraštį, maištingai pareiškiau, kad jau šitos verkšlenančios bobelės eilių tai tikrai nesimokysiu. Dieve, kokia tada buvau kvaila... Kaip bėgau nuo savo jautrumo ir ieškojau tamsos, kurios manyje taip maža! Bręstant Nėries poezija darėsi vis artimesnė ir aiškesnė. Jos eilės – tarsi dainos su daug skausmo, surimuotas jos pačios dienoraštis, o man tai artima – mano dainos irgi yra dienoraštis, jausmų ir išgyvenimų išraiška.

Pamenu, vos gavusi vaidmenį labai atsakingai ėmeisi naujojo darbo: domėjaisi viskuo, ką tik pavyko gauti apie Nėrį. Ką naujo sužinojai, kaip tai pakeitė tavo nuomonę apie ją?

Tiesiog privalėjau domėtis, nes staiga supratau, kad visiškai jos nepažįstu – žinojau tik plikus biografinius faktus. Visi aplink rėkė, kad ji – tautos išdavikė, prasta poetė, ir mane tai netgi pradėjo užgauti! Gilinausi ilgai: skaičiau Nėries poeziją, laiškus, dienoraštį – kokia buvo ji, tikroji Salomėja? Nė vienas jai artimesnis žmogus, nė vienas, kuris nuoširdžiai domėjosi jos gyvenimu, nepavadino komuniste ar tautos išdavike. Mano nuomonė apie moterį, kuri iki šiol buvo piešiama kaip žiežula, egoistė ir parsidavėlė, labai pasikeitė. Salomėja buvo naivi, tačiau gudri ir radikali: kai suprato, kad prisidėjo prie Lietuvos laisvės praradimo, nuoširdžiai atgailavo. Daug prisiklausiau apie jos meilės nuotykius ir tai kėlė šypseną – net ir čia žmonės rado prie ko prikibti! Na, moteris nerado ramybės, troško būti mylima, ieškojo įkvėpimo – koks kieno reikalas, su kuo ji draugavo!.. Manau, jei ne tas jos meilės „bagažas“, nebūtų ir tokios dainingos, prasmingos poezijos. Jokiu būdu neteisinu jos poelgių, bet manau, kad labai nesąžininga įvardyti ją kaip tautos išdavikę, svaidytis aštriais epitetais „išdavikė, parsidavėlė, pasileidėlė“... Tais laikais daugybė žmonių žiūrėjo tik savo kailio, o kad moterį labai lengva paversti atpirkimo ožiu – žinau iš savo patirties. Man ji visų pirma – poetė. Gera poetė.

Turėjai kokių nors baimių prieš žengdama į filmavimo aikštelę?

Žinoma... Kankino bemiegės naktys: vis atrodė, kad per mažai įsigilinau, per mažai žinau. Prisiminiau visas senelio pasakotas istorijas apie partizanus. Miegodavau su scenarijumi po pagalve... Streso tikrai buvo daug. Kartą jau teko turėti nemalonios patirties, kai labai geri ir patyrę aktoriai mane bandė pažeminti

Streso tikrai buvo daug. Kartą jau teko turėti nemalonios patirties, kai labai geri ir patyrę aktoriai mane bandė pažeminti

vis kartodami: „Tu atėjai iš gatvės, neturi diplomo“, „Nieko apie tai neišmanai“... Užuot padėję ir paaiškinę, jie bandė mane sutrypti. Tas spektaklis neišvydo dienos šviesos, dar ilgai po to jaučiausi sugniuždyta: jie suniokojo mano pasitikėjimą savimi. Bet žinote ką? Dabar jau drąsiai galiu pasakyti: jie labai klydo! Šį kartą įveikti visas baimes padėjo būtent aktoriai ir filmavimo komanda: sulaukiau tokio paskatinimo ir komplimentų, kad kaipmat išgijo visi kompleksai. Iš pradžių gal ir buvau šiek tiek susikausčiusi, bet tik iki antros scenos. Tokia jau esu: kai man nurodo vieną kartą, galiu ir nepadaryti, bet kai pakartoja antrą – visuomet padarau. Tik nereikia ant manęs rėkti (šypsosi). Galų gale vaidyba yra menas, o visos meno formos labai artimos viena kitai. Scenoje stoviu jau penkiolika metų, esu pripratusi prie kamerų ir žinau, ką daryti, kai jos įsijungia. Po pirmosios filmavimo pamainos net buvo liūdna, kad ji baigėsi.

Kaip tau sekasi įkūnyti pačią Nėrį?

Iš tiesų labai susitapatinau su Nėrimi. Kai nuvažiavau į Palemoną pasivaikščioti po jos namus, vis lydėjo jausmas, kad čia jau esu buvusi... Atrodo, kad perėmiau net Salomėjos judesius, eiseną – bent jau taip įsivaizduoju (juokiasi). Man labai patinka, kad filme ji nėra vienspalvė – parodoma visokia. Filmuojant vieną sceną, kurios dar neatskleisiu, man buvo itin sunku: norėjau vemti ir verkti. Viskas atrodė taip tikra, kad vos išsijungus kameroms imdavau drebėti ir raudoti: mano supratimas apie Salomėją kur kas gražesnis!.. Bet klausiausi režisieriaus nurodymų: aš klusni mokinė, ir mums pavyko nufilmuoti išties supurtančią sceną. Apskritai pastabų aikštelėje sulaukiu mažai: jaučiu, kad viskas bus gerai.